„Visada didžiavausi savo šaknimis, tuo, kad esu lietuvė“, – priimdama Kauno technologijos universiteto (KTU) garbės daktaro regalijas sakė Jūratė Kristina Kazickaitė-Altman. Ketvirtadienį surengtame iškilmingame senato ir rektorato posėdyje dalyvavo ir naująją KTU garbės daktarę sveikino ir ponia Alma Adamkienė, ir Kauno meras Andrius Kupčinskas. Pasveikinti žmonos privačiu lėktuvu atskrido jos vyras – finansų specialistas, buvęs JAV iždo departamento patarėjas Rogeris Altmanas.
Žurnalistė, kelių knygų autorė, moterų teisių gynėja J. K. Kazickaitė-Altman savo padėkos kalboje citavo JAV prezidento J. F. Kennedy žodžius: „Neklausk, ką tavo šalis gali duoti tau, bet paklausk, ką tu gali duoti savo šaliai.“ Šiais žodžiais filantropė, Kazickų šeimos fondo prezidentė paskatino jaunus žmones siekti savo svajonių ir įgyvendinti jas Lietuvoje.
Moteris pripažino, jog jaunystėje išgirdę jos pavardę žmonės klausdavo: „Gal tu graikė?“ „Taip turėjau progą papasakoti žmonėms apie Lietuvą tada, kai apie ją niekas nieko nežinojo“, – pasakojo išeivijos lietuvė, šalį dėl sovietinės okupacijos su tėvais palikusi būdama vos dvejų metų.
„Amerikiečiai nesupranta traukos savo kraštui. Gal todėl jie tiek daug keliauja? Aš suskaičiavau – per 70 savo gyvenimo metų Lietuvoje praleidau tik apie 5 mėnesius – 200 dienų. Kai žmonės klausia, kodėl mane čia taip traukia, negaliu to paaiškinti. Kodėl taip džiaugiuosi kaskart atvykusi į Lietuvą? Manau, kad mano siela yra čia“, – sakė J. K. Kazickaitė-Altman.
Kazickų šeimos fondas, kurio prezidentė esate, remia mokslą ir studijas, moksleivių ir mokytojų ugdymą. Kuo Jums asmeniškai svarbi tokia veikla?
Mano tėvelis (Juozas Petras Kazickas, Jeilio universiteto absolventas, KTU garbės daktaras nuo 1998 m. – aut. past.) Lietuvoje dar 1991 m. įsteigė labai sėkmingą bendrovę „Omnitel“. Tai, ką uždirbo Lietuvoje, jis norėjo atiduoti Lietuvai.
Mes esame katalikai, manome, kad gyvenimas yra skirtas ne tam, kad galvotum vien apie save – kaip susikrauti turtų ir susikurti geresnį gyvenimą, bet tam, kad padėtum tiems, kuriems ko nors trūksta. Kai tik atėjo tas momentas, kai mes galėjome atiduoti tai, ką turime, kitiems, pradėjome savo filantropinę veiklą. Nemokame kitaip žiūrėti į gyvenimą.
Jūs buvote ir karo žurnalistė, ir Baltųjų Rūmų korespondentė Vašingtone, esate kelių knygų autorė. Ką laikote savo didžiausia karjeros sėkme?
Jei lyginsite mane su įžymybėmis, pavyzdžiui, Barbara Walters, tikrai tokia nesu. Pasirinkau žurnalistės profesiją, nes ji man atvėrė pasaulį. Jeigu studijuoji chemiją ar, pavyzdžiui, kalbas, visada ir liksi savo srityje. Būdama žurnalistė, aš turėjau progą išmokti tuos dalykus, kurie man įdomūs. Rengdama kiekvieną straipsnį išmokstu vis ką nors nauja.
Kai tik pradėjau dirbti, JAV buvo labai įdomus laikas – mano karta pradėjo jaunimo revoliuciją. Tai buvo komunų, rokenrolo ir, žinoma, Vietnamo karo laikai. Šiandien manęs karas nebedomina, nebenoriu važiuoti į pavojingus taškus. Dabar man patinka rašyti straipsnius, knygas, kuriose ne tik pateikiu faktus, bet galiu pareikšti savo nuomonę. Pavyzdžiui, neseniai buvau nuvykusi į Mianmarą tam, kad gyvai pamatyčiau ten gyvenančių moterų – musulmonių ir budisčių – situaciją. Parašiau apie tai, nes man atrodo prasminga pasakoti jų istorijas.
Per savo gyvenimą sutikote daug įspūdingų žmonių.
Taip! Pažinau daugybę įžymybių, tik man jos nedaro įspūdžio. Man labiau patinka rašyti apie tikrus žmones. Man patinka kalbinti ne kokias kino žvaigždes ar garsius rašytojus, o tuos, kurie tikrai gyvena, kenčia, turi savo istoriją. Jų pasakojimuose išgirsti universalią tiesą, kuri man ypač įdomi.
Žinau, kad žmonėms patinka stebėti labai turtingų žvaigždžių gyvenimą ir svajoti, kaip jie vieną dieną galėtų tokie tapti, tačiau manęs įžymybės nedomina. Man daug įdomiau kalbėtis kad ir su tavimi – kaip tu gyveni, ką tu galvoji, kokia tavo istorija. Vieno žmogaus istorijoje gali atpažinti visų kitų – tai, dėl ko jie kenčia, kokių turi problemų.
Viena iš svarbiausių universiteto misijų – ugdyti ateities pasaulio lyderius. Kaip manote, kokių savybių lyderiui reikia šiandien?
Manau, kad svarbiausia yra atjauta, supratingumas. Turi jausti kitus žmones, galvoti apie juos, ne apie save, daugiau klausytis negu kalbėti. Reikia kantrybės, meilės ir, žinoma, energijos.
Apie ką Jūs svajojote, kai buvote studentiško amžiaus?
Apie ką svajojau būdama 21 metų? Aš tada jau žinojau, kad būsiu žurnalistė, norėjau apkeliauti visą pasaulį. Tėvelis man tada sakė: „Esi jauna, netekėjusi, neturi vaikų – važiuok!“ Tuo metu pasaulį galėjai apkeliauti stabdydamas pakeleivingus automobilius. Nebuvo teroristų ir gyvenimas atrodė daug lengvesnis, paprastesnis, saugesnis. Dabar jau niekas nebevažiuoja į Afganistaną, kaip kad aš tada važiavau – visai viena. Man atrodo, kad pasaulis, į kurį išeina dabartiniai studentai, yra sudėtingas, sunkus. Tačiau nėra neįmanomų dalykų, jei dirbi ir svajoji.
Su Lietuva ryšius palaikote jau daug metų. Kokių matote mūsų šalyje pokyčių?
Lietuva neatpažįstamai pasikeitė. Iki nepriklausomybės žmonės buvo išsigandę, tamsiai apsirengę. Jie bijojo visko – net patys savęs. Šiandien visi turi vilties, ir ši situacija skiriasi nuo buvusios kaip diena ir naktis. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 1968 m. Buvau čia penkias dienas kaip „inturistė“, mane visą laiką sekė KGB. Grįžusi namo verkiau ir sakiau, kad niekada nebevažiuosiu į Lietuvą. Tai, kaip viskas pasikeitė, kaip pati Lietuva sukūrė save iš naujo, yra neįtikėtina. Džiaugiuosi, kad buvau čia prieš tai ir dabar galiu palyginti.
„Deglas perduotas“, – sakė J. F. Kennedy ir kartojo mano tėvelis. Ateitis priklauso jauniems žmonėms, kurie gimė laisvi ir didžiuojasi savo paveldu. Jauni žmonės čia gauna itin gerą išsilavinimą. Reikia tai įvertinti ir išnaudoti, negaištant nė vienos minutės.
KTU inf. ir nuotr.