Anželika Liauškaitė
Gimė Klaipėdoje
Šešerius metus gyvena Jungtinėje Karalystėje
Atlyginimų departamento administratorė, rašytoja
Gyvenimo moto: „Svarbiausia – niekada nepamiršti, kad nėra tobulo meno kūrinio, nėra vienos teisingos nuomonės ar nepakeičiamos taisyklės, tačiau yra vienas gyvenimas ir jame reikia atrasti save, pažinti laimę. Visai nesvarbu, ar ji didelė, ar maža, nes svarbiausia – išmokti skristi savo mintyse. Tik tada mylimieji mums padovanos visą pasaulį (citata iš mano knygos „Netobula moteris“).“
Turbūt daugumai mūsų kartais prireikia įkvėpimo, norime pakilti virš savo rūpesčių ir rutinos, labiau pamilti save ir savo gyvenimą. Ilgą laiką Anželikos Liauškaitės straipsniuose įkvėpimo sėmėsi mados portalo FMAG skaitytojai, o vos per kelerius metus jos mintys originaliu stiliumi sugulė į tris knygas. Naujausia knyga „Netobula moteris“ (2015), kaip pati Anželika teigia, yra mažytė dovana skaitytojoms. „Tai gaivus šviesių minčių, optimizmo, geros nuotaikos, estetikos ir įkvėpimo desertas. Šiuo gyvenimo tarpsniu jaučiuosi laiminga ir mylima, galbūt todėl ir skaitytojus norėjau įkvėpti mylėti save ir kiekvieną savo išskirtinį trūkumą. Juk kaip kitaip tapsime stipriomis ir žavinčiomis asmenybėmis?“ – mintimis dalijasi A. Liauškaitė.
Anželika jau šešerius metus gyvena Jungtinėje Karalystėje supama skirtingų kultūrų žmonių. Kaip ji teigia, kultūriniai skirtumai leidžia dar geriau suprasti savo asmenybės išskirtinumą, prie kurio daug prisidėjo gimtoji šalis.
Vienus į Jungtinę Karalystę atvedė finansinės priežastys, kitus – studijos ir karjeros galimybės, kitokios patirties troškimas ir kt. O kaip čia atsidūrėte ir ką veikiate Jūs?
Į Jungtinę Karalystę atvykau per akademines atostogas, norėjau patobulinti anglų kalbos įgūdžius, pakeliauti ir užsidirbti daugiau pinigų savo magistro studijų pabaigai. Vėliau rašiau magistro darbą tema, susijusia su Jungtinės Karalystės įmone, kurioje dirbau, ir puikiai jį apsigyniau Vilniuje. Londone susiradau su studijomis susijusią praktikos vietą. Praktiką sėkmingai atlikau, dalyvavau konkursuose ir konferencijose.
Planavau grįžti į Vilnių, susirasti jame įdomų ir patinkantį darbą. Norėjau jaustis konkurencinga jaunų bei sumanių žmonių darbo rinkoje, tad sąmoningai siekiau įgyti papildomos patirties ir įgūdžių. Tačiau, praktikai baigiantis, sutikau savo dabartinį draugą ir dėl jo likau Jungtinėje Karalystėje. Štai taip netikėtai pasikeitė mano ilgai puoselėti planai.
Kaip jaučiatės gyvendama svetimoje šalyje, kur Jus supa kita kalba, didelė kultūrų įvairovė?
Gyvenimas svečioje šalyje pirmiausia išmoko savarankiškumo, atsakomybės, tolerantiškumo, atkaklumo ir suteikia daug užsispyrimo, nes namai ir šeima, jos parama tampa nebe taip lengvai pasiekiami. Kultūriniai skirtumai tik dar labiau paskatina vertinti savo gimtąją šalį bei aplinką, kuri tave suformavo kaip išskirtinę asmenybę. Ne veltui gyvendama Anglijoje jaučiu atsakomybę pristatyti Lietuvą kaip unikalią ir ypatingą istoriją turinčią šalį, kuri sparčiai vystosi ir stiprėja naujoje ekonominėje aplinkoje. Lietuva – tai šalis, kurioje labai vertinamas išsilavinimas. Nors kartais galbūt per daug sureikšminami aukštojo mokslo diplomai, tačiau čia ypač daug kūrybingų bei perspektyvių jaunų žmonių.
Kaip manote, kokios savybės būtinos norint ne egzistuoti, o gyventi Jungtinėje Karalystėje? Galbūt tenka sutikti išvykėlių, kurie gyvena vien mintimis apie grįžimą į savo šalį, nes jiems svetur per sunku?
Manau, tai labai priklauso nuo žmogaus mentaliteto ir vidinio pasaulio. Visada yra tokių, kurie skundžiasi ir jau senokai įprato plaukti pasroviui, ir visada yra tokių išvykusių tautiečių, kurie įkvepia siekti savo svajonių neapsiribojant valstybių sienomis. Nors lietuvius Jungtinėje Karalystėje linkstama sieti su pigia darbo jėga, pašalpomis ir sunkiu gyvenimu gimtojoje šalyje, greta jų netrūksta prestižiškiausius universitetus baigusių, gerbiamų profesionalų, kurie eidami puikias pareigas tobulėja. Vieni grįš į Lietuvą parsiveždami neįkainojamų žinių, kiti – karčių gyvenimo pamokų, neapdairiai paaukoję sveikatą ir jaunystę. Dar kiti čia sukurs savo namus, tačiau ras būdą, kaip prisidėti prie Lietuvos progreso, ir stengsis palaikyti ryšius su šalimi, kuri padėjo atrasti ir išpuoselėti savo sugebėjimus.
Kaip rašytoja debiutavote 2013 metais su romanu „Nukarūnuoti karaliai“. Kas įkvėpė pradėti rašyti knygą?
Rašyti šią knygą įkvėpė vaikystės svajonė ir tikėjimas, jog vieną dieną sukursiu knygą, nes labai, labai nuoširdžiai visada to norėjau. Baigus studijas buvo šiokia tokia pertrauka, ieškojau darbo Anglijoje, o visą kitą laiką skyriau knygos rašymui. Ją parašiau gana greitai. Pradėjusi sausį, tų pačių metų rugsėjį jau siunčiau rankraštį leidykloms. Mistiško įkvėpimo niekada nebuvo, tiesiog buvau kruopščiai apmąsčiusi, apie ką norėčiau rašyti, kokio rašymo stiliaus laikyčiausi, kokia yra mano kūrybinė stiprybė, kuo galiu išsiskirti iš kitų Lietuvos kūrėjų, kas galėtų sudominti mano būsimus skaitytojus, pagaliau kas gi galėtų būti mano kūrybos skaitytojai ir t. t.
Lietuvoje pirmiausia baigiau rinkodaros studijas. Man įgytos žinios leido daug suprasti, tapau organizuotesnė. Rašant knygą, skirtą ne vien sau ir ne mažai grupei žmonių, neužtenka pasitelkti tik vaizduotę ir įkvėpimą. Norint sukurti knygą nuo pradžios iki galo reikia mokėti atkakliai dirbti, nemiegoti naktimis ir bet kokiomis aplinkybėmis rasti galimybę rašyti. Knygos rašymas man primena sportą, kuriame nepasieksi puikių rezultatų be drausmės ir pasiaukojimo. Auka ne tokia jau didelė – tik normalaus žmogaus kasdienybė: juk kam nors, esančiam šalia, nuolat trūks dėmesio, kažkam rašymas atrodys tik laiko švaistymas, nes tai negarantuoja gero užmokesčio, rašydamas negali apskaičiuoti būsimo pelno, negali nieko prognozuoti. Vis dėlto, jeigu labai nori, galima viską kuo puikiausiai suderinti. Be to, ne visi jaučiasi laimingi gyvendami įprastą gyvenimą – kai kuriems reikia iššūkių, saviraiškos ir adrenalino.
Knyga sulaukė didelio pasisekimo. Nors to prognozuoti rašant knygą, kaip minėjote, neįmanoma, tačiau ar tikėjotės tokios sėkmės prie jos dirbdama? O gal labiau nerimavote, kaip ją priims skaitytojai?
Nesu iš tų žmonių, kurie, nepaisydami nieko, labai savimi pasitiki ir gyvenime gali nesusimąstydami lipti kitiems per galvas dėl savo tikslo. Todėl taip, labai nerimavau, kad mano nuojauta galėjo mane apgauti. Vis dėlto buvau įsitikinusi, kad parašiau gana aktualią, originalią ir maištingą knygą, kad ji turi potencialo ir ras savo skaitytojus.
Ar kas nors, be Jūsų draugo, žinojo Jūsų užmojį išleisti knygą? Ar sulaukėte palaikymo?
Nemėgstu girtis tuo, kas dar yra neapčiuopiama, labiau mėgstu nustebinti, kai idėja jau materializuojasi. Todėl per daug nesigyriau, jog rašau knygą. Tik artimesni bičiuliai žinojo, kad turiu tokią idėją ir kažką veikiu dienomis. Artimiausi draugai, kurie buvo skaitę rankraštį, labiau palaikė tada, kai leidyklos ne kartą jo atsisakė: jie mane vis skatino jo neapleisti ir siųsti toliau.
Kiekvienas, kuris pateikia savo darbo vaisių visuomenei, susitaiko su būtinybe būti vertinamas. Ir ne visada teigiamai. Kaip Jūs priimate įvairiausią žmonių nuomonę apie savo kūrybą? Ar tai Jums daro kokią nors įtaką?
Pirmiausia perskaičiau vieno portalo komentarus, nors man buvo iš anksto liepta to nedaryti. Buvau šokiruota pamačiusi, kad galima sukelti tokią reakciją ir tiek pykčio žmonėms, kurie tos knygos net neskaitė. Vis atsirasdavo komentatorių, jaučiančių didelę pareigą pakritikuoti autorių, kuris jau pirmuose romano puslapiuose bent keletą kartų perspėjo, jog nėra tipiškas jų įsivaizduojamas rašytojas, todėl kurdamas klasikinės literatūros taisyklių nesilaiko. Vis dėlto su šaltu dušu apsiprasti buvo ne taip jau sunku, kai sužinojau, jog tiražas tirpsta, skaitytojoms siunčiant asmeninius laiškus ir nuoširdžiai giriant knygos originalumą. Gerų emocijų buvo daug daugiau nei paranojiškos kritikos. Aš laikausi nuomonės, jog knygynų lankytojai prieš pirkdami knygas pavarto, paskaito bent keletą pastraipų, o ne čiumpa pirmą į akis labiau kritusią knygą ir lekia prie kasos, kad vėliau galėtų pasiskųsti bei parašyti nesąmonių dėl savo pačių neapdairumo.
Manau, kad kiekvienai nuotaikai – atitinkama knyga, kiekvienam skoniui – atitinkamas šedevras, kiekvienai sielai – savas draugas… Kai reikėjo labai įtemptai studijuoti, dirbti, mažiausiai tuo metu norėdavau intelektualios ir sudėtingos knygos. Prisimenu, tomis akimirkomis labiausiai norėdavau, kad atsirastų kažkas juokingo, jautraus, artimo, žmogiško…
Šiemet išleidote trečiąją knygą „Netobula moteris“. Kodėl nuo minėtojo romano pasukote šios temos link? Kodėl Jums atrodo svarbu apie tai kalbėti?
„Netobula moteris“ – tai mažytė dovana skaitytojoms, gaivus šviesių minčių, optimizmo, geros nuotaikos, estetikos ir įkvėpimo desertas. Tai pasakojimai, kuriuose nėra tik vienos pradžios ir pabaigos, juose daug pamąstymų apie paprastą kasdienybę, į kurią pažvelgęs nepaprastai gali atrasti laimės ir džiaugsmo akimirkų. Šiuo gyvenimo tarpsniu jaučiuosi laiminga ir mylima, todėl ir skaitytojus norėjau įkvėpti mylėti save ir kiekvieną savo išskirtinį trūkumą. Juk kaip kitaip tapsime stipriomis ir žavinčiomis asmenybėmis? Moteriai yra daug svarbiau rūpintis savo asmenybe nei nepriekaištinga išvaizda ir paviršutinišku savęs pateikimu. Grožis – tai žmogaus mintys, darbai, svajonės, gerumas, o ne vien daugumos sugalvotas paviršutiniškas idealo prototipas. Netobula moteris yra žaviausia tuo, jog visada siekia tobulėti ir tapti geresne savimi, ji ieško įkvepiančių pavyzdžių ir moka dalytis laime.
Galbūt galite pateikti įkvepiančių pavyzdžių, kaip savo trūkumus paversti stiprybėmis?
Reikia tų trūkumų neieškoti, juos pripažinti ir priimti. Žmogus iš prigimties yra gana egoistiška ir egocentriška būtybė, tad normalu, jog kartais mūsų dėmesį išblaško paviršutiniškos bei nesvarbios smulkmenos. Žinodama, jog nesu geresnė už kitus, stengiuosi tobulėti, stengiuosi ne tik reikalauti ir imti iš gyvenimo, bet ir duoti pati. Vienas puikiausių geros, išmintingos ir gražios moters pavyzdžių man yra Audrey Hepburn. Jos gyvenimo istorija gali pamokyti ir įkvėpti.
Ar pastebite skirtumų tarp lietuvių ir anglių savęs vertinimo? Kaip manote, kas tai lemia?
Manau, Anglijos moterys labiau atsipalaidavusios ir ne tokios kompleksuotos, jos iš savęs tiek daug nereikalauja kaip lietuvės. Vis dėlto turėčiau pabrėžti, jog daug anglių yra labai darbščios ir dėl materialinės gerovės bei patogumų gali dirbti neskaičiuodamos viršvalandžių ar neturėdamos motinystės atostogų. Anglės, kaip ir lietuvės, labai įvairios, tačiau daugeliu atvejų joms netenka susidurti su tiek gyvenimo kraštutinumų kaip lietuvėms, nes čia nėra tokio nepritekliaus ir sunkių gyvenimo sąlygų. Apskritai čia didžioji dauguma žmonių yra patenkinti tuo, ką turi, todėl jie nesižvalgo į kaimynus, netrokšta itin brangių automobilių ar prabangių namų ir, net jei gali, neretai patingi pasistengti dėl geresnės savo ateities. Tiesiog jų neslegia niekada nesibaigiantys kasdieniai rūpesčiai, jiems pakanka to, ką turi.
Ką patartumėte dėl menkos savivertės kenčiantiems žmonėms? Kaip kiekvienas gali sau padėti?
Patarčiau paskaityti daugiau knygų, atrasti pomėgių ir nesižvalgyti į kitus… Taip pat nesistengti žūtbūt įtikti aplinkai, kurioje nesijaučia laimingi ar įvertinti… Žmogus, kuris turi menką savivertę, pirmiausia turi atrasti drąsos sau tai pripažinti. Yra įvairiausių būdų pradėti tobulėti. Tačiau nereikia iškart pulti savęs keisti, reikia objektyviai įvertinti savo silpnąsias ir stipriąsias savybes. Nėra žmogaus, kuris yra tik blogas arba geras, gražus arba bjaurus, kvailas arba protingas, šykštus arba labai dosnus… Mes visi labai skirtingi, turime patys sau nuoširdžiai atsakyti į daugybę klausimų, pvz., kokie norime tapti.
Jūsų pagrindinė veikla nesusijusi su rašymu, tačiau jaučiate didelį poreikį kurti. Ar įsivaizduotumėte save, dirbančią vien tik prie knygų, straipsnių rašymo? Ar būtų įmanoma iš to gyventi?
Gyventi taip, kaip man patinka, dirbant vien prie knygų būtų labai sunku. Ypač jei ir toliau rašyčiau vien lietuvių skaitytojams. Pasakoti bei rašyti galima daugybe skirtingų kalbų, ir jei tos mintys būtų artimos daugeliui pasaulio žmonių, būtų galima susikurti ne tik patogų, bet ir labai pasiturintį gyvenimą. Manau, tokiam žingsniui reikia labai daug drąsos ir pasitikėjimo savimi, taip pat nepaprastai daug darbo, sėkmės ir išskirtinio talento. Tačiau kas nerizikuoja, tas negeria šampano, kas niekada nepabando, taip ir nesužino savo galimybių ribų. O ar aš pati išdrįsiu??? Nemėgstu kalbėti apie dalykus, kurie yra tik mintyse, pirmiau reikia padaryti ir tik tada laukti įvertinimų.
Kaip manote, ar patrauklus, paveikus rašymo stilius yra ilgai lavinamas įgūdis, ar labiau duotybė? Kokių rašytojų rašymo stilius Jus žavi?
Rašymo stilius – tai duotybė, kurią lavinant pasiekiama konkrečių rezultatų. Juk kiek kartų dailininkas išmeta savo eskizus, kol pagaliau atsiranda toks, prie kurio jis su meile gali dirbti neskaičiuodamas valandų? Rašymo stilių galima nukopijuoti, galima jo išmokti, galima jį net išrasti, tačiau mane žavi toks rašymo stilius, kuriame jaučiama autoriaus vidinė pusiausvyra, jo fantazija. Kai autorius neapsimetinėja, nepersistengia ar iš anksto nepataikauja skaitytojui ir rašo su dideliu malonumu ir meile. Toks rašymo stilius išties tampa išskirtinis ir įdomus.
Galbūt jau dirbate prie ketvirtosios knygos?
Oi, tikrai ne. Nenorėčiau taip skriausti skaitytojų ir imti kasmet kepti knygas kaip kokius blynus. Per labai neilgą laiko tarpą sukurtos ir išleistos trys populiarios knygos, tad manau, kad laikas mažytei pertraukai. Juk nėra taip paprasta dirbti prie knygos po savo pagrindinio darbo. Norisi šiek tiek savęs atiduoti šeimai, artimiausiems žmonėms, bet žinau, kad jei per ilgai užtrukčiau, pasidaryčiau sau labai neįdomi ir turbūt nelaiminga.
Visada atrodė, kad tam, jog parašytum knygą, turi turėti ne tik lakią fantaziją, bet ir gerai pažinti gyvenimą, turėti įvairios patirties, subręsti kaip asmenybė. Ką manote Jūs? Kas Jums pačiai padeda kurti?
Labiausiai padeda didelė aistra gyvenimui… Nenoriu sustoti, visada svajoju kuo daugiau pažinti, išmokti, pamatyti, pajausti. Iki šiol naiviai tikiu, jog norai pildosi tada, kai labai kantriai dirbi ir užsispyrusiai jais tiki. Rožiniai akiniai dažnai nuspalvina įvairius gyvenimo iššūkius ir aplinkybes šviesesnėmis spalvomis, o potyriai, net ir skaudūs, jei tik iš jų pasimokai, tave daro tolerantiškesniu ir brandesniu žmogumi. Gyvenime reikia ne pykti, o ieškoti kitų progų susikurti laimę, jei kažkur suklupai. Po nesėkmės atsitiesti ir išdrįsti vėl pažvelgti į priekį yra daug sudėtingiau nei skųstis, pykti, laukti paguodos ar gailesčio. Todėl minčių knygoms man kažkodėl visada atsiranda pačiu tinkamiausiu laiku ir tinkamiausioje vietoje, tik tos vietos ir laikas dažniausiai nebūna patogiausi… O kaip asmenybė jaučiuosi dar išties labai nebrandi ir net labai netobula, tačiau dėl to nesijaučiu nelaiminga, atvirkščiai – man labai įdomu, kokia dar galiu tapti ateityje. Juk dar spėsiu subręsti ir, deja, niekur nepabėgsiu nuo senatvės, tai kam šiandien skubėti?
Kokia iki šiol didžiausia Jūsų gyvenimo avantiūra? Arba ką neįprasto svajojate įgyvendinti?
Labai didele avantiūra pasigirti, deja, negaliu, tačiau turiu nemažai pomėgių. Labai mėgstu keliauti, tad tikiuosi, kad dar bent kartą pavyks aplankyti kokį nors tolimą ir egzotišką pasaulio kampelį, kuriame galėčiau panardyti su įvairiausiomis žuvimis. Arba, niekada negali žinoti, gal gims idėja parašyti dar vieną labai drąsų, provokuojantį, intrigų ir susimaišiusių jausmų kupiną romaną, tik skirtą pasaulietiškesnei auditorijai. Kartais įdomių bei charizmatiškų knygų herojų gyvenimas suteikia daug jaudulio ir neramių pamąstymų.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Jurgitos Venckutės ir „Mark and Migle Photography“ nuotraukos