Koks universitetas atitiktų savo idėją? Apie tai vis prabylama panašiu metų laiku – kiekvienas siekia paskelbti, kad jis suvokia universitetą aiškiai ir tinkamai, kad jis geriausiai mato trūkumus ir nebijo jų įvardyti. Vadinasi, stokit pas mus, štai kaip mes mąstome… Vis dėlto koks vaizdinys pajėgtų motyvuoti suaugusį žmogų ateiti į universitetą ir galbūt pasilikti jame ilgiau nei ketverius metus? Klausdama savęs, kokio gi aš norėčiau universiteto, jei dabar vėl reikėtų rinktis, imuosi ne piešti naują arba pildyti seną universiteto vaizdinį, o nutrinti nuo jo prilipusius, bet jau seniai nebūtinus bruožus. Taigi piešiu jį trintuku.
Pirmiausia ištrinu visus akademinės rinkodaros žaidimus. Jei dėl ko nors verta eiti į universitetą mokytis, tobulėti, tai pirmiausia todėl, kad tai suteikia galimybę kurį laiką išvengti kliento-paslaugų teikėjo vaidmenų. Taigi universitetas, kuriame nebūtų atvirų reklamų, pagal stilių tinkamų skalbimo milteliams arba maisto papildams. Be to, universitetas galėtų būti kone vienintelė vieta, kurioje nebūtų vyraujančios orientacijos į kiekybę visur ir visada. Pradedant siekiu pritraukti kuo didesnę studijuojančiųjų minią į kiekvieną programą ir baigiant priviliotųjų pastangomis gauti kuo aukštesnį įvertinimo balą bet kokiomis priemonėmis. Taigi vieta, kurioje nesiekiama jokių tiksliai pamatuojamų rezultatų (o jei jie būtini išorės sistemoms, tegul tai tebūna administracijos rūpestis).
Universitetas galėtų būti (ir daugiau ar mažiau visada būna) alternatyvos erdvė. Erdvė, kurioje kultivuojamas pasipriešinimas komfortui ir pertekliui, vieta, kurioje yra mokomasi atsisakyti, per daug nepriprasti, keistis. Mokymasis – skirtingai, negu kartais aiškinama, – nėra kaupimas. Daug labiau tai yra nuolatinis atmetimas ir atsisakymas. Laipsniškas atsisakymas visų komfortą ir absoliutų užtikrintumą sukuriančių prietarų ir aplink klaidžiojančių jaukių paguodžiančių įsitikinimų. Taigi erdvė, kurioje nėra pertekliaus ir komforto. Kitaip sakant, viena iš nedaugelio „pirmojo pasaulio“ vietų, kuriose išmokstama atsisakyti visko, kas stingdo ir užliūliuoja.
Kaip turėtų ta alternatyvos erdvė atrodyti? Pirmiausia fiziškai: be ampyro stiliaus sofučių ir krėslų rektoratuose ir dekanatuose, be servetėlių, vazelių, vazonėlių, be nuolatinio kavos ir mišrainyčių kvapo katedrose. Be saldainių, tortų, gėlių puokščių, konjako ir kitų panašių dalykėlių, dvelkiančių trisdešimties metų senumo būtent šio regiono papročiais. Bet gal (tai mačiau Oslo universitete) su dideliais indais, pilnais vaisių, tose koridorių ir vestibiulių vietose, kur dažnai prisėda dirbti, ko nors laukti ar šiaip pasišnekėti studentai.
Toliau – be pataikavimo. Be studentų pataikavimo dėstytojams ir be dėstytojų pataikavimo studentams. Pataikavimas nėra ir niekada nebuvo pagarba. Ką reiškia – dažnai klausiu savęs, – kai studentai dėstytojų švelniai vadinami „vaikais“ su labai aiškiai girdima užuojautos ir tėviško (motiniško) rūpesčio gaida intonacijoje? Gal yra žmonių, kuriems malonu, kai juos, suaugusius, vis dar laiko vaikais, apglėbia rūpinimusi ir užuojauta, bet tikiu, kad tokių nėra daug. Toks „įsivaikinimas“ atskleidžia ne studentų infantilumą, o dėstytojų desperatiškas pastangas įgyti bent šiek tiek daugiau galios ir natūralizuoti įsivaizduotą hierarchiją. Sakyčiau, turėkime sofutes, kavutės, mišrainytės, vaikučių ir vazonėlių savo namučiuose, o universitetuose būkime bendradarbiai, kartais (visai nebūtinai) bendraminčiai, bet visada tie, kurie kartu dirba.
Taigi toliau. Universitetas be įtikėtos ir visų elgesyje atsispindinčios hierarchijos. Administraciniai postai yra patogūs tada, kai ištinka kūrybinė krizė (pripažinkime tai, ką dauguma seniai žinome). Jie nėra nei pasiekiami, nei nusipelnomi. Tai ne apdovanojimo priėmimas, o duoklės atidavimas. Todėl administratoriaus – nuo katedros administratoriaus iki rektoriaus, taip pat visų „tarnybų“ – pareiga yra padėti tiems, kurių kūrybinė krizė šiuo metu, laimei, nėra apėmusi. Visiems: nuo bakalauro studento iki daug rašančio ir tyrinėjančio profesoriaus. O visi kuriantieji (bet kokio dydžio tekstus, seminarus, paskaitas, teorijas, konferencijas) yra vienodai verti dėmesio ir gerbtini.
Trinu toliau. Universitetas be „karjeros garantijų“, absoliutaus profesinio (ir finansinio) saugumo jame dirbantiesiems ir be neva aukštą „socialinį statusą“ teikiančio „profesijos prestižo“. Jei universitetas kam nors yra vienintelė ir niekuo nepakeičiama darbo vieta (nes kitur dirbti būtų žema, nemalonu ar per sunku), tada jis yra ne atsisakymo erdvė, o tik privilegijas auginanti tingumo terpė. Kodėl garantijų turi turėti universiteto profesorius, jei jų neturi taksistas?
Bet juk iš kur tada gausime patikimų (t. y. amžinų) ekspertų, kurie reikšis viešojoje erdvėje ir atskleis „teisingą požiūrį į situaciją“? Ar tikrai universitetas dar vis atlieka tokią keistą „socialinę misiją“ – pasakyti tikrą tiesą apie viską ekspertų lūpomis? Tada, vadinasi, kiekvienas studijuojantis siekia galiausiai įgyti teisę vadintis ekspertu ir patarinėti aplinkiniams kokiu nors vienu išstudijuotu klausimu? Pavyzdžiui, būties neišsakomumo klausimu? Norėtųsi tikėti, kad universitete daugiau mokomasi dvasinių abejojimo, ieškojimo, atmetimo ir galiausiai pasikeitimo judesių. Būtent mokomasi gyvenimo klausiant, o ne teigiant. Tai greičiausiai ir yra šių dienų universiteto socialinė misija, todėl prieš šį žodžių junginį „be“ nerašau. Ši misija savo ruožtu pasiekiama tik universitetuose, kuriuose nėra diktato: „valdžios“ diktato „pavaldiniams“, taip pat „tiesų“ diktavimo studentams, tų diktantų mokymosi atmintinai, jų perrašinėjimo prieš ir nurašinėjimo per atsiskaitymus. Į tokį universitetą stočiau.
Šita pozicija irgi toli gražu ne kokia nors ekspertinė. Tai žvilgsnis tik pusiau iš vidaus, pusiau – iš šalies. Ką daryti su šiais visais nepasiekiamais „be“? Nieko nedaryti arba sugalvoti jų dar daugiau. Imti trintuką ir trinti galiausiai ir tai, kas „pas mus“ gražiausia ir jaukiausia, kas suteikia paguodą ir atramą. Tiesiog dėl higienos.
Dr. Jurga Jonutytė, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros vedėja