Kol verkšlename, kad nesustabdomai mūsų mažėja, Utenos r. Užpalių miestelyje susiburta pakalbėti apie savo ištakas ir gimtąjį kraštą. Vykdant Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos bei Utenos rajono savivaldybės iš dalies remiamą projektą „Etninę kultūrą puoselėjančios kultūrinės iniciatyvos Užpalių bendruomenės tradicijose“ šįmet neįprastai anksti pradėti renginiai gamtoje. Žinodami posakį, kad nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga, besirenkantys į savaitgalio edukacinę stovyklą gamtai nepriekaištavo.
Projektas prasidėjo geografui Giedriui Indrašiui Užpalių kultūros centro lankytojus supažindinant su kultūros paveldo objektais Užpaliuose. Prisiminus, kad Užpalių istorija prasidėjo nuo Šeimyniškių piliakalnio, esančio keturių kilometrų atstumu nuo dabartinės miestelio vietovės, plačiau pakalbėta apie Užpalių dvaro valdytojus ir aštuonis ansamblio pastatus, iš kurių išlikę tik malūnas, buvusios gyvenamosios patalpos ir arklidės. Arklidžių paskirtis ne kartą keitėsi. Užpaliečiams įsimintiniausia jose buvusi mokykla. Šioje mokykloje mokėsi profesionaliosios geografijos pradininkas Lietuvoje Kazys Pakštas (1893–1960 m.). Ne tik mokėsi, bet ir pasižymėjo išradingumu bendramokslius slapta mokydamas lietuviško rašto. „Lietuvių kalbos mokytojo neturint, manyje kilo sumanymas kai kuriuos mokinius pamokyti nors kiek lietuviškai. Suorganizavau tokių apie 20, kuriems per pietų pertrauką diktuodavau lietuviškai. Vieną kartą staiga įeina mokytojas Barsovas: „Pakštas diktuoja, ir dar lietuviškai. Daugiau mokytojų šiai mokyklai nereikia!“ Taip pareiškęs, rusas mane su vilko bilietu pasiuntė namo. Tėvas, tik dovanojęs jam gaidį, įsiprašė, kad mane vėl priimtų. Nuo to laiko jau buvau sekamas“, – skaitome visuomenės veikėjo K. Pakšto autobiografijoje.
Daugiau dėmesio K. Pakšto asmenybei skirta einant pėsčiomis į Jovarų sodybą, kur visų laukė smagus pasijodinėjimas su žirgais ir pažintis su sodybos šeimininke žirgininke Viktorija Jovariene, sukaupusia nemažą žirgininkystės kolekciją. Einant Pilies gatve link urbanistikos paminklo –miestelio centrinės aikštės su Florijono paminklu, – sustota prie 1993 m. gimnazijos moksleivių pasodinto ąžuolo profesoriui K. Pakštui atminti. Žaismingai prisiminus originalias geografo mintis ir samprotaujant, kaip jas būtų galima pratęsti, atidengta užpaliečių Raimondo ir Daliaus Siniauskų iš granito luito pagaminta lenta, kviečianti susimąstyti apie lietuvių tautos veiklumą. Galvojant apie ąžuolo ilgaamžiškumą ir galimus kelio remontus dar šimtmečiu į priekį, lenta atidengta kiek toliau nuo ąžuolo, šalia suoliuko, kad prisėdus poilsio būtų galima, anot K. Pakšto, grįžti žmogaus nepagadinton Dievulio gamton. Taip pat tikimasi, kad, ateities kartas informavus, jog ąžuolas čia auga neatsitiktinai, jis nebus nukirstas lengva ranka, kaip atsitiko ąžuolui, augusiam prie kultūros centro, kurį, anot miestelio senolių, laistė prezidentas A. Smetona. Deja, rašytinio šaltinio apie šį faktą nėra, todėl perpasakojama istorija galima tikėti arba ne.
Kad ąžuolas simbolizuoja lietuvių tvirtybę, abejoti nedrįstame. Tai priminė ir edukacinės stovyklos svečias, profesorius Libertas Klimka, pažymėdamas, jog Basanavičiaus tėviškėje sodinama šimtmečio giraitė, kurioje kiekvienas regionas pasodino po 25 ąžuolus, o ąžuolai yra vardiniai.
„Gražiausias paminklas yra pasodintas ąžuolas, o protėvių šauksmą turime laikyti širdyje“, – užpaliečius sveikindamas Jurginių proga kalbėjo etnologas L. Klimka ir kvietė prisiminti lietuviškus papročius. Gamtos mokslų daktaro žinios labai svarbios buvo apeiginio gyvulių išginimo į lauką metu. Išvedant arklius iš tvarto ant slenksčio padėti margučiai, apeita gyvulių banda su puode smilkstančiomis žarijomis, vaikai, lyg piemenukai, rinko akmenukus ir klojo ant slenksčio, kad avelės visada rastų kelią namo, o prie durų padėta spyna simbolizavo vilko nasrų užrakinimą. Tradicijų atkartojimas primena lietuvio rūpinimąsi ne tik asmenine, bet ir gyvulio sveikata. Žinant, kad Jurginės senovės Lietuvoje buvo reikšminga žemdirbių ir arkliaganių šventė, raitelės bei trenerės Gabrielės Mateikaitės vedamuose užsiėmimuose nemažai dėmesio skirta žmogaus bendravimui su žirgu. Ne tik kalbėta, bet ir praktiškai mokytasi, kaip paruošti žirgą darbui, kaip suprasti jo nuotaiką, atpažinti ligą ar tiesiog surasti abipusę bendrystę.
Kad įgytos žinios nepasimestų minčių labirinte, per pertraukas tarp edukacinių užsiėmimų prisiminti dirbtiniai vaikiški arkliukai, su kuriais pajoti vieniems buvo žaisminga pramoga, kitiems – psichologinis iššūkis: kaip aš atrodysiu ir ką apie mane pagalvos kiti. Deja, buvimas suaugusiuoju dažnokai atima iš mūsų džiaugsmą mėgautis paprastais dalykas.
Sekmadienio ryto mankšta, vedama fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos rezidentės Ugnės Tiškutės, taip pat buvo savotiškas iššūkis atliekant pratimus – pajuntant kūno nepaklusnumą. Nuotaikingi padejavimai, paaikščiojimai mankštinantis suteikė šilumos ir entuziazmo trijų dienų stovyklos dalyviams. Išsyk prakalbta apie kitą susibūrimą – gegužės 20 dienos orientacinį žaidimą, prasidėsiantį nuo Šeimyniškių atodangos su konglomerato uola. Šįmet prie raitelių kviečiami prisijungti dviratininkai ir pėstieji, norintys susipažinti su Šeimyniškių kaimo apylinkėmis, kuriose yra ne tik gyventojų iniciatyva pastatyti ir prižiūrimi kryžiai, bet ir piliakalnis, davęs pradžią Užpalių miestelio kūrimuisi bei menantis kovas su Livonijos ordinu. Esame laimingi gyvendami laikotarpiu be karo ir gebėdami sugalvoti žaidimų, leidžiančių pajusti pergalės skonį. Margučių ridenimo tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, Užpaliuose prisimenamos per Atvelykį po šventų mišių ritinėjant margučius šventoriuje, o Pokštukų šventė – jau septintus metus vykstantis renginys, kuriame vaikai žaidžia niekur nematytus, specialiai šiam užsiėmimui sugalvotus žaidimus.
Naujai pažvelgus į savo ištakas, papročius, ateina suvokimas, jog turint lietuviško spėko ir ukvatos joks oras nebaisus. Supranti, kad verkšlenimus, pagraudenimus apie sunkų gyvenimą galima pakeisti širdžiai artimomis veiklomis. Svarbiausia – pačiam šito norėti.
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autoriai: Saulius Šližys, Giedrius Indrašius, Gintaras Žalnora, Regina Abukauskiėnė, Neringa Šmatavičienė, Eglė Jovaraitė