Laisvės gynėjų dieną, Sausio 13-ąją, LRT laidoje „Stilius“ – išskirtinis susitikimas su dainininku ir muzikantu Jurgiu Didžiuliu. Prieš dvejus metus su šeima pakeitęs gyvenimo vietą sostinėje ir persikraustęs į savo senelių namus, juose paliko autentišką, senelių sukurtą aplinką, norėjo išsaugoti būstą tokį, koks buvo puoselėtas jam artimų žmonių.
„Yra keistas dalykas – aš nuo vaikystės jaučiu, kad pasaulis turi labai daug problemų, daug ką reikia išspręst. Ir kartais net nereikia kalbėt apie globalinį atšilimą, tiesiog žiūrėt, kas vyksta tavo kieme. Ir nors esu iš pasiturinčios šeimos ir man nieko netrūko, visada jaučiau, kad reikia kažką nuveikti, padaryti kažką gero“, – pasakoja Jurgis, be gailesčio atsisveikinęs su savo kurtais sėkmingais, tačiau laimės nenešusias sumanymais, tokiais kaip garsi grupė „Inculto“ ar bendras projektas su žmona, dainininke Erica Jennings „The Ball and Chain“.
„Esu dėkingas Dievui už viską, ką turiu, – už draugus, už šeimą, už vaikus, už žmoną, už tai, kad turiu mėgstamą darbą, už tai, kad turiu pakankamai iššūkių. Supratau, jeigu moki sąveikauti su aplinka, aplinka pradeda sąveikauti su tavimi, ir tai nėra ezoterika“, – įsitikinęs dainininkas, tapęs savotišku Lietuvos muzikos ambasadoriumi pasaulyje.
„Čia atvažiavau iš vaikiško durnumo. Man seneliai įskiepijo daug patriotiškumo – tu esi lietuvis. Kai teko išvažiuot iš Lietuvos, jie kūrė Lietuvą Bogotoje, Kolumbijoje. Tai buvo mūsų tapatybės dalis. Ir kai jie grįžo į Lietuvą, ragino ir mus grįžti, negalvojau nei apie karjerą, nei apie tolesnes perspektyvas, sakiau: „Čia, Vilniuje, labai šaunu, palyginti su Bogota.“ Ir likau. Kartais draugai sako: „Kam išvažiavai iš Kolumbijos, jau buvai įstojęs į universitetus, kam tau reikėjo?“ O aš manau, kad žmonės patys kuria savo likimą ir gyvenimą, ir kartais priima keistus sprendimus, net nežinodami kodėl.“
Tiesa, Jurgio įsivaizdavimai apie Lietuvą keitėsi. Dar pirmomis viešnagėmis, būdamas vaikas, jis pamatė, jog čia nėra ilgakasių lietuvaičių, žmonės nevaikšto apsirengę tautiniais rūbais. Užsienio lietuvių pieštas paveikslas pasirodė ne visai tikslus.
„Kur užsienio lietuviai su savo keistais smetoniškais įsivaizdavimais galėtų rasti ką bendra su čia esančiais Karoliniškių „bachūrais“ arba Kauno gangsteriais? Bet aš tikiu globalios Lietuvos vizija, nes suprantu, kad Lietuva yra ne viena, ji – įvairialypė: ir lenkiška, ir rusiška, ir žydiška, ir karaimiška. Ir jei pas mus kelis šimtus metų yra sugyvenimo ir integracijos kultūra, kodėl pastaruosius 20, 30, 50 metų mes spėjome pamiršti, kad tai turime? Tai vertybė“, – svarsto Jurgis Didžiulis.
Prieš pusantrų metų Jurgis keliavo po Jungtines Valstijas ir lankė ten gyvenančius lietuvius. Sako, būtent ten supratęs, gal esantis ne visai tikras lietuvis, tačiau norintis juo jaustis.
„Laikau save pasaulio lietuviu. Jeigu mes galime pripažinti, kad tikras lietuvis yra ne vien suvalkietis, žemaitis arba dzūkas, bet ir Lenkijos lietuvis, ir Kolumbijos lietuvis, ir Amerikos lietuvis, tai aš esu visavertis lietuvis. Visiems sakau – aš esu pats didžiausias patriotas, jeigu tik manęs neprašo išsižadėti Kolumbijos.“
Praėjusį rudenį tapęs Kolumbijos garbės konsulu Jurgis Didžiulis pripažįsta tikintis lietuvybe. Ne kaip prievarta brukama prievole, o autentišku jos išskirtinumu.
LRT nuotr.