Mokslininkai teigia, jog problemų ir ginčų dėl vaikų priežiūros Norvegijoje kyla dėl to, kad nėra pasirašyta dvišalių sutarčių tarp Lietuvos ir šios šalies. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Lietuva dėl elgesio su vaikais iš Lietuvos gali kelti klausimą Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitete ar naudoti kitas procedūras siekdama užmegzti bendradarbiavimą vaiko teisių apsaugos bylose. Tokią išvadą pateikė Lietuvos teisės instituto mokslininkės Kristina Miliauskaitė ir Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė, išanalizavusios esamus teisės aktus.
Teisės normas tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių aspektu analizuoti paskatino daug atgarsių susilaukusi Gabrieliaus B. byla. Lietuvoje šis atvejis susilaukė ypatingo dėmesio dėl to, kad Norvegijos institucijos atsisako bendradarbiauti su Lietuvos institucijomis.
Pasak situaciją analizavusių mokslininkių, tokia padėtis susidarė dėl to, kad nėra pasirašytų dvišalių sutarčių tarp Lietuvos ir Norvegijos, kurios leistų šias problemas spręsti bendrai ar numatytų tam tikras bendradarbiavimo procedūras.
Norvegija taip pat nėra ratifikavusi 1996 metų Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, taikymo. Pagal šią Konvenciją vykdydamos savo jurisdikciją, Susitariančiųjų Valstybių institucijos taiko savo teisę. Tačiau jei vaiko asmens ar turto apsaugai to reikia, jos gali išimties tvarka taikyti kitos valstybės, su kuria padėtis yra artimai susijusi, teisę ar atsižvelgti į ją.
Mokslininkė E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė pažymi, kad Norvegija savo teritorijoje taiko savo teisės aktus visiems asmenims, neatsižvelgdama į jų pilietybę, ir neturi mechanizmo, kaip kitos šalies piliečius perduoti į jų valstybes už Norvegijoje padarytus pažeidimus svarstomoje (pvz., vaiko teisių apsaugos) srityje. Šiuo atveju tampa nesvarbu, ar pagal Norvegijos teisę padarytas pažeidimas yra laikomas pažeidimu kitoje valstybėje.
Taigi teisinių mechanizmų bei galimybės perimti paimto Lietuvos piliečio vaiko globos nustatymo ir globėjo parinkimo jurisdikciją Lietuvos teismams šiuo metu nėra.
Vis dėlto mokslininkė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Gabrieliaus B. byla išnagrinėta ir sprendimas priimtas Norvegijos Miorės ir Rumsdalio apskrities komisijoje. Tai – ne teisminė institucija, jos sprendimą galima skųsti aukštesnėms instancijoms. Žiniasklaidoje minima, kad motinystės teisių atėmimas jau apskųstas teismui. Teismas, skirtingai nuo administracinio pobūdžio komisijos, privalo bylas ištirti remdamasis visais nacionaliniais ir šalyje galiojančiais teisės aktais. Taigi teismas privalės atsižvelgti ir į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio nuostatas dėl šeimos gyvenimo bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją (abi šias Konvencijas Norvegija yra ratifikavusi).
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje ypatingas dėmesys skiriamas vaiko tapatybės išsaugojimui. 8 straipsnis įpareigoja valstybes gerbti vaiko teisę išsaugoti savo tapatybę, kartu ir pilietybę, vardą, šeimos ryšius, o jei vaikui neteisėtai atimama dalis jo tapatybės elementų ar jie visi, valstybės turi suteikti jam paramą ir apsaugą, reikalingą jo tapatybei kuo skubiau atkurti. Konvencijoje draudžiama diskriminacija, numatoma vaiko teisė į kultūrą, religiją ir kalbą. Konvencijoje taip pat nurodoma, kad vaikų, netekusių galimybės gyventi savo šeimoje, jei tik įmanoma, auklėjimas turėtų būti tęsiamas, ypač atsižvelgiant į etninius, kultūrinius ir kalbinius jų kilmės aspektus. Straipsnis taip pat skelbia, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ar paramą. Valstybės dalyvės turi pasirūpinti tokio vaiko priežiūros pakeitimu, pageidautina, atsižvelgdamos į vaiko auklėjimo paveldėjimą, jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą. Būtent ši norma susijusi su vaiko teise žinoti savo tėvus, jo tapatybės išsaugojimu ir vaiko auklėjimo tęstinumo užtikrinimu.
Svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublika, remiantis Konstitucija, ne tik turi teisę, bet ir privalo padėti savo piliečiams. Lietuvos Konstitucija įpareigoja Lietuvos valstybę ginti ir globoti savo piliečius, taip pat ir vaikus, užsienyje („13 straipsnis. Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje“).
Šiuo atveju Lietuva turėtų pagal galimybes padėti rasti advokatus, konsultuoti dėl tėvų teisių, informuoti, kaip elgtis ir kur kreiptis, kai kompetentingos užsienio valstybių institucijos tiria galimus vaiko teisių pažeidimus.
Galima svarstyti galimybes apginti piliečių teises ne tik individualiai, bet ir tarpvalstybiniu lygmeniu. Remiantis galiojančiais susitarimais, Lietuva gali kelti šį klausimą Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitete ar naudoti kitas procedūras siekdama užmegzti bendradarbiavimą vaiko teisių apsaugos bylose. Šiuo metu šis klausimas Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitete gali būti keliamas tik politiniu lygmeniu.
Vis dėlto svarbu tai, kad bandoma sugriežtinti valstybių įsipareigojimų pagal Vaiko teisių konvenciją vykdymo kontrolę: nuo 2014 m. pavasario įsigaliojo nauja Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo priežiūros tvarka. Ją sudaro individualios peticijos, teikiamos asmenų dėl konkrečių pažeidimų, tarpvalstybiniai skundai (vienos valstybės skundžia kitas valstybes dėl netinkamo nuostatų įgyvendinimo) bei patikros, kurias atlieka Komitetas valstybėje, gavęs specialios informacijos apie netinkamą Konvencijos įgyvendinimą. Vaiko teisių komitetas dar nepradėjo įgyvendinti šios priežiūros formos, nes dar nėra įsigaliojęs tai reguliuojantis fakultatyvus protokolas (jo taip pat dar nėra pasirašiusi nei Norvegijos Karalystė, nei Lietuvos Respublika).
Remdamasi minėtomis Vaiko teisių konvencijos nuostatomis, Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi teisę raginti kitas valstybes, su kuriomis dvišaliai susitarimai nėra sudaryti, juos inicijuoti, kad Lietuvos vaikų globos jurisdikcija priklausytų Lietuvos teismams, tokiu būdu siekdama išsaugoti lietuvišką Lietuvos vaikų užsienyje tapatybę.