Šviežios, skanios ir sveikos salotos, pomidorai, avietės, žalumynai, išauginti ne mažame ekologiniame ūkyje atokiame kaime, o už kelių kvartalų nuo jūsų namo dideliame mieste. Mokslinė fantastika? KTU viešėjusio „MIT CityFARM“ laboratorijos įkūrėjo Calebo Harperio įsitikinimu, jau artimiausią dešimtmetį tai taps tikrove: miestiečiai ūkininkaus savo gyvenamojoje vietoje.
Bostone (JAV) gyvenantis Masačusetso technologijos instituto (MIT) mokslininkas, dėstytojas C. Harperis į Kauno technologijos universitete (KTU) vykstantį paskaitų ciklą „Zooetika“ atskrido iš Mumbajaus. Indijoje amerikietis įkūrė dar vieną iš visame pasaulyje dygstančių maisto auginimo laboratorijų. Jose augalams sukuriama ideali aplinka, todėl jie auga greičiau ir ištisus metus. Šviesos diodais (LED) apšviestos sėklos dygsta mineralais papildytame vandenyje, žemė nenaudojama.
Augalų auginimo mieste sistemą C. Harperis kuria MIT įsteigtoje laboratorijoje „MIT CityFARM“. Sistema veiks atviros prieigos principu, ja naudotis galės kiekvienas panorėjęs. Didžiausias iššūkis mokslininkui – atpiginti maisto auginimo sistemą, kad ji taptų prieinama visiems.
Kuo užsiimate savo laboratorijoje „MIT CityFARM“?
Urbanizuotame pasaulyje žmonės ignoruoja maisto kilmę, nežinome, iš kur ir kaip maistas atsiranda. Mano tyrinėjimų tikslas yra miesto gyventojų maitinimas, žinių apie augalų auginimą kūrimas ir dalijimasis jomis, žmonių ryšio su maistu kūrimas.
Labai svarbu, iš kur ir kaip maistas patenka į miestą. Jis nukeliauja labai ilgą atstumą iki mūsų stalų, todėl kenčia jo kokybė. Taigi mano tikslas yra gaminti kokybišką maistą mieste.
Aš gyvenu vietoje, kurioje yra daug dirbamos žemės. Tad kam aš viso to ėmiausi? Vienas atsakymų – dabar pas mane šalta, kaip ir Lietuvoje, todėl niekas neauga, o aš norėčiau, kad augalai augtų visas 365 dienas per metus.
Šiais laikais yra labai sunku tapti fermeriu, jei nesi gimęs ir augęs fermerių šeimoje (mano tėvai yra fermeriai Teksase, todėl aš puikiai išmanau šį darbą), nes turi turėti labai daug žinių, technikos, dirbamos žemės plotų. Ateityje dauguma mūsų gyvensime miestuose. Kaip miestietis galės tapti fermeriu? Manau, kad mano kuriama sistema leis tai padaryti.
Kodėl mums reikia maistą auginti mieste? Ar ateityje nebeliks vietos tradicinei žemdirbystei?
Pažvelkime, pavyzdžiui, į Vidurio Rytus. Ten yra labai mažai vandens ir tinkamos žemdirbystei žemės, o gyventojų sparčiai daugėja. Ką jie daro? Gamina maistą kitose vietose ir siunčia jį atgal į savo šalis. Daugėjant gyventojų, tos šalys privalės turėti maisto išteklių savo valstybėje. Pasaulyje labai daug maisto yra importuojama, todėl mano minima problema nėra ateitis – ji jau yra dabartis.
Per ateinančius trisdešimt metų apie 70–80 proc. žmonių gyvens miestuose. Tai suprasdami kuriame išmaniąją maisto auginimo sistemą miestams. Ateityje apie 30–40 proc. maisto bus gaminama vietose, kuriose gyvenama. Ir tai bus sveikesnis, kokybiškesnis maistas.
Dabartinė maisto tiekimo sistema yra labai susijusi su transportavimu traukiniais, lėktuvais, laivais, automobiliais. Žinoma, tai buvo stebuklas – panaudojant transporto priemones išmaitinti tiek daug žmonių. Tačiau kartu tai reiškia ir aplinkos taršą, naftos naudojimą.
Mano vystomas projektas nėra grėsmė tradicinei žemdirbystei. Ji visada bus: kukurūzai, kviečiai, ryžiai, soja, bulvės ir t. t. Tačiau yra daug kitų augalų, kurie kenčia auginami labai toli nuo miestų: salotos, brokoliai, pomidorai, prieskoninės žolelės ir t. t.
Kokie yra pagrindiniai Jūsų kuriamos ūkininkavimo mieste sistemos principai?
Viskas prasideda nuo sėklos. Suprantu, kad negaliu sukurti tobulo pasaulio, tačiau galiu sukurti tobulą pasaulį sėklai, sudaryti jai idealias gyvenimo sąlygas – reikiamą anglies dvideginio, deguonies kiekį, temperatūrą, drėgmę ir t. t. Taip augalai natūraliai, be jokių pesticidų, chemikalų, genetinių pakeitimų auga gerokai greičiau nei įprastomis sąlygomis. Ir sveikesni.
Taip pat labai svarbu, kaip sukuriame šviesą. Apšviesdami augalus LED šviesa, suteikiame būtent tokį spindulių spektrą, kokio augalams reikia. Augdami įprastomis sąlygomis, augalai panaudoja tik apie 10 proc. saulės skleidžiamų spindulių. Gyvybiškai svarbus šviesos spektras yra tarp raudonos ir mėlynos spalvos.
„MIT CityFARM“ laboratorijoje nėra žemės. Visi žino hidroponiką (hidroponika yra augalų auginimas vandenyje, papildytame mineralinėmis medžiagomis; kaip pagrindas augalų šaknims naudojamas žvyras, degto molio granulės ir pan. – red. past.), o mes augalus dedame į, kaip vadiname, seklų vandenį, papildytą augalo augimui būtinais mineralais.
Kaip žinote, ko reikia augalams?
Augalai patys pasako, ko jiems reikia. Jie siunčia aiškiai matomos ženklus, jei jiems negerai.
Tradicinės žemdirbystės mokslui – 10 tūkst. metų, todėl sukaupta labai daug informacijos ir žinių, ko reikia augalams, kaip sukurti jiems palankiausią aplinką. Mes taikome tradicines žinias ir stebime, kaip reaguoja augalai. Jei tradicinės žinios neveikia, ieškome kitų auginimo receptų.
Kiekvieno augalo augimą stebi apie 20 daviklių: temperatūros, drėgmės, CO2 ir t. t. Prisijungęs per internetą prie informacinės sistemos, galiu visada stebėti jų augimą. Tai lyg kompiuteris biologijai. Visa tai yra atvira sistema, todėl pradedama kurti augalų auginimo receptų „Wikipedia“.
Ar valgote savo užaugintus augalus?
Taip, kai kuriuos jų valgome, kitus auginame analizei, nes gali pasireikšti neigiamų tokiu būdu auginamų augalų savybių. Šiuo metu auginame daug brokolių, juos analizuojame laboratorijoje, tiriame jų DNR. Lyginame savo užaugintų ir žemėje išaugusių augalų savybes.
Šiuo metu taip pat auginame žemuoges, nes mano studentai tiesiog norėjo jų žiemą.
Viskas skamba labai gražiai, tačiau skeptikai pasakytų, kad taip užaugintas maistas yra netikras ir nenatūralus. Ką jiems atsakytumėte?
Atsakyčiau, kad visą mūsų maistą dabar vienaip ar kitaip nenatūraliai gamina mašinos. Beveik visi augalai auginami naudojant chemikalus, nes reikia pagaminti labai didelius maisto kiekius. Ar taip išaugintas maistas yra natūralus? Apskritai kiek natūralus yra mūsų natūralus pasaulis? Dauguma mano maisto atkeliauja iš Meksikos, Kalifornijos, Floridos, ir tai man neatrodo natūralu.
Apie Žemę galvoju kaip apie žalią dėžę, kurioje yra atmosfera, mineralų, vandens ir kitų augalams augti reikalingų dalykų. Aš kuriu tokią pačią, tik gerokai mažesnę žalią dėžę. Ir joje man nereikalingi pesticidai ir kiti chemikalai. Manau, kad mano kuriama technologija yra labai natūrali, nors atrodo visiškai nenatūrali. Žiūriu į tai kaip į naujos aplinkos kūrimą.
Labai romantiška pačiam auginti sau maistą nedideliame ūkyje. Bet tai daryti nori labai mažai žmonių. Aš Bostone auginuosi šiek tiek maisto, bet jei turėčiau iš to gyventi – mirčiau iš bado. Miestams kiekvieną savaitę reikia šimtų ir tūkstančių tonų maisto.
Kiek kainuoja miestui skirta augalų auginimo sistema?
Kol kas ji brangi – kainuoja apie 70 tūkst. JAV dolerių (apie 200 tūkst. Lt). Tačiau taip buvo ir, pavyzdžiui, automobilių pramonėje, kol buvo sukurtos masinei gamybai pritaikytos sistemos. Brangiausia sistemos dalis yra LED apšvietimas. Ieškau būdų sistemą atpiginti.
Kokia buvo pagrindinė Jūsų žinutė KTU surengtame paskaitų cikle „Zooetika“?
Siekiau paskatinti žmones pačius kurti savo maistą, prisiliesti prie jo auginimo. Norėjau pasakyti: „Štai čia yra įrankiai tam daryti, ir tai yra atvira visiems.“ Dabar bręsta augintojų judėjimas. Kuriame įrankius, kuriais naudodamiesi žmonės galės ieškoti naujų sprendimų. Proveržis turėtų įvykti per ateinančius 5–10 metų.
KTU