Jei sulaukę brandaus amžiaus nebijotume atvirai pažvelgti į savo biografiją, o pažvelgę pripažinti, jog jaunystėje iškrėsta nemažai aibių, pamatytume, kad turėta panašių poreikių į tuos, kuriuos šiandien įvardija vaikai ar anūkai.
2007 metais viešoji įmonė „Plėtros konsultacija“, Lietuvos liaudies kultūros tarybos užsakymu atlikusi tyrimą „Kultūros ir meno srities darbuotojų žmogiškųjų išteklių bei jų sukuriamo produkto plėtra regione“, konstatavo 16–24 metų amžiaus jaunuolių poreikį, kad kultūros centrai didesnį dėmesį skirtų pramoginiams renginiams; mažiausiai dėmesio susilaukė mėgėjų meninė kūryba.
2014 m. rašydama diplominį darbą Raimonda Juozevičiūtė analizavo Utenos r. Užpalių miestelio moksleivių kultūrinį poreikį. Apžvelgus tyrimo duomenis (žr. lentelę) matyti, kad mokiniai labiausiai jaučia šokių vakarų, kurie jau daugelyje šalies miestelių nebevyksta, poreikį. Vyresniosios kartos dar prisimena, kai atitrūkus nuo tėvų dėmesio šokių vakaruose žengti pirmieji savarankiškumo žingsniai tapatinant save su gimtuoju miesteliu ar kaimu. Dabartinei kartai tenka ieškoti naujų tapatybių.
8–12 klasių Užpalių (Utenos r.) moksleivių kultūrinių renginių poreikis
Šaltinis: R. Juozevičiūtės atlikto tyrimo rezultatai.
Kai išgirstame, kad į mus kreipiasi „mama“, „tėte“ ar „seneli“, sielai atgaivos ieškome rimtyje. Pastebime viduje turintys to, apie ką jaunystėje mažai susimąstydavome.
Žemei pasipuošus baltu kilimu, į Užpalių kultūros centrą (Utenos r.) rinkosi literatūrinio žodžio mėgėjai ir norintieji pasidžiaugti Auksuolės Tamošiūnaitės-Nazarovienės siuvinėjimo kryželiu darbais ar su jais susipažinti. Nuoširdžius autorės prisipažinimus apie siuvinėjant išsiliejančią emociją, nuraminančią skaudulį, papildė į renginį atėjusiųjų asmeninė ar draugų kūryba, kiti skaitė žinomų autorių literatūrines ištraukas. Turbūt turime subręsti, kad suprastume, jog mėgėjiška veikla yra ne ką mažiau šilta ir atvira nei profesionalų kūryba. Juolab kai visus jungia širdies balsas.
Parodos autorė Auksuolė pripažino, kad kiekvienas darbas turi savo istoriją ir atsirado, kai siela negalėjo sulaikyti jo spurdesio. Skaitantieji literatūrinius kūrinius naujai perteikė savo išgyvenimus, kai skaitomos mintys buvo surastos, įsimintos ar net ranka perrašytos į tam skirtą sąsiuvinį.
Mūsų vaikai citatų iš knygų ranka turbūt nebeperrašinės, bet atradimas tų minčių, kuriomis šiandien džiaugiamės ir dalijamės su bendraminčiais, siuvinėjimas kryželiu ar kiti pomėgiai, kurie nesustabdomai liejasi iš vidaus atskleisdami jausmą, – dar jų neatrasta ateitis. Svarbiausia, kad viskas būtų savo laiku ir vietoje. Poreikiai mažai keičiasi, keičiamės tik mes vis naujai atrasdami save.
Parengė Birutė Minutkienė
Nuotraukos Reginos Abukauskienės ir Birutės Minutkienės