Visuomenėje dažnai gyvename su nerašytu įsitikinimu: būti vienam – tai būti vienišam. Ir jei žmogus renkasi vienatvę, jis neretai laikomas keistuoliu, liūdnu, gal net nelaimingu. Tarsi žmogus būtų „normalus“ tik tada, kai yra santykyje su kitu – poroje, minioje, šeimoje. Tarsi tik tada jis iš tikrųjų egzistuotų.
Tačiau kai kurie žmonės renkasi vienatvę. Ne iš nevilties, ne dėl širdies žaizdų – o iš išminties. Iš gilaus vidinio žinojimo, kad būti su savimi – tai taip pat ryšys. Tik kitoks.
Tai – ryšys su savimi. Su pasauliu. Su gilesne prasme.
Kai kurie žmonės geriausiai ilsisi vienumoje. Jie išmoksta klausytis tylos ir pajunta, kad joje gyvena kažkas gyva. Kažkas, kas kalba tyliai – per kvėpavimą, per kūno pojūčius, per netikėtą ramybę viduje.
Tokie žmonės gali sėdėti parke, žiūrėdami į medžius. Vaikščioti lietuje be skėčio. Rašyti dienoraštį žvakių šviesoje. Ne todėl, kad neturi, su kuo būti, o todėl, kad nebijo būti su savimi.
Jie atrado: vidinė pilnatvė nepriklauso nuo to, kiek žmonių šalia. Ji priklauso nuo to, kiek šviesos įneši į savo tylą.
Kartais vienatvė ateina po santykių, kurie skaudino. Kartais ji – būtinas gydymosi etapas. Bet ne visada. Kai kurie žmonės sąmoningai pasirenka ne kurti naują ryšį, o stiprinti ryšį su savo prigimtimi. Jie atranda, kad jų gyvenimo aistra yra kiti dalykai – menas, mokymasis, kelionės, savanorystė, tikėjimas ar savas pašaukimas.
Jie nepriklauso kitiems. Jie priklauso sau.
Jie žino, kad tikras ryšys su kitu gimsta tik tada, kai nebebijai būti vienas. Kai nesijauti neužbaigtas be kito.
Ne kiekvienam reikia partnerio, kad jaustųsi mylimas. Ne kiekvienas nori kurti šeimą. Ne kiekvienas nori būti visada šalia kito. Ir tai nereiškia, kad žmogus šaltas ar nesubrendęs. Priešingai – tai gali reikšti, jog jis jau pažįsta save pakankamai, kad galėtų rinktis kitaip.
Gal jis renkasi ryšį su pasauliu, kuris jam kalba per meną. Gal su Dievu, kuris tyliai gyvena jo viduje. Gal su savo misija, kurią jaučia kaip pašaukimą.
Vienatvė išmokė juos klausytis. Ji išmokė neversti savęs įtikti. Išmokė, kad tikroji pilnatvė – kai gali būti be kaukių, be kovų, be tuščio triukšmo. Vienatvė jiems tapo dovana – ne vienišumo ženklu, o laisvės ženklu.
Ir kai gyvenimas atveda žmogų, su kuriuo iš tikrųjų gera, – jie moka jį sutikti. Ne kaip išgelbėtoją, o kaip bendrakeleivį.
Gal ir tu pažįsti tą tylą, kuri ne žeidžia, o gydo.
Gal jauti, kad tai, ko taip ilgai ieškojai kituose, gyveno tavyje visą laiką.
Gal tavo vienatvė – ne bausmė, o dovana.
Ir jei tai tiesa – tebūnie tai tavo meilės sau forma.
Dovilė Bubnienė, psichologė-psichoterapeutė