Kaip dresuojami pareigūnų keturkojai draugai? Tarnybinių šunų priežiūros ypatybės

Jie – nepakeičiami pėdsekiai, randantys ne tik pasiklydusius žmones, bet ir slapčiausiose vietose paslėptas narkotines ir sprogstamąsias medžiagas. Jie – ne tik ištikimi kolegos, kuriais galima pasikliauti net ir ekstremaliausiomis situacijomis, bet ir geriausi tarnybą atliekančių pareigūnų draugai.

Televizijos ekrane ar visuomenei skirtame renginyje matydamas, kaip dirba tarnybiniai šunys, dažnas nemenkai nusistebi šių šunų žaibiška reakcija, sumanumu ir drąsa. Ne vienas norėtų šalia savęs užsiauginti tokį išmintingą ir bebaimį kompanioną. Deja, ne kiekvienam pavyksta. Kokios priežastys tai lemia ir kuo tarnybinių šunų priežiūra skiriasi nuo namie auginamų keturkojų, atsako Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės vyresnysis specialistas kapitonas Sigitas Savickis ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės mobilaus būrio kinologų grupės specialistas Rolandas Eidininkas.

Tarnybinių šunų dresūra

Pasak 23 metų tarnybos patirtį sukaupusio Rolando Eidininko, tarnybinių šunų priežiūra gerokai skiriasi nuo paprastų šunų priežiūros. „Auginamą tarnybinį šunį reikia specializuoti, 2–3 mėn. pradėti ugdyti: supažindinti su įvairiais paviršiais, kvapais, žmonėmis. Svarbu nuo mažumės ugdyti medžioklės, grobio instinktus. 4–5 mėn. šuniukai laiko testus, tikrinama, ar nebijo žmonių, patalpų, triukšmo, drąsiai eina slidžiu paviršiumi, noriai žaidžia su kamuoliuku, medžiagos ritiniu, dar vadinamu pele, ieško paslėpto kamuoliuko“, – sakė Rolandas.

Sigito Savickio teigimu, tarnybiniai šunys turi būti ypač paklusnūs šeimininkui, gerai valdomi. Dažniausiai pasirenkami jau esamų tarnybinių šunų atžalos, kad turėtų tarnybai reikalingus instinktus, būtų aktyvūs, drąsūs, nebijotų įvairių patalpų, aukščio. „Vienas šuo arba vienas žmogus pasienio ruože nelabai ką padarys. Tarnybinis šuo su šeimininku turi veikti išvien kaip geras duetas. Tarnybinių šunų instinktai dresūros metu yra nukreipiami atsižvelgiant į tai, kokios paskirties tarnybinio šuns tarnybai reikės po penkerių metų, nes tarnybinių šunų poreikis, jų kiekis ir paskirtis yra planuojami iš anksto. Jei matome, kad po penkerių metų geras pėdsekys ar narkotikus aptinkantis tarnybinis šuo nebeturės pamainos, tai planuojame ir ruošiame jauną šuniuką į tai atsižvelgdami“, – kalbėjo Sigitas. Jis taip pat sakė, kad dresuojami tarnybiniai šunys įvairiais būdais skatinami: mokant šunis paieškos – dažniausiai su jų mėgstamais žaislais, ruošiant pėdsekius – su maistu.

Jokių kaulų, tik kokybiškas aukščiausios klasės ėdalas

Pasak abiejų specialistų, labai svarbu užtikrinti kokybišką tarnybinių šunų mitybą, nes šie šunys patiria didelį krūvį, išeikvoja daug energijos. „Šerdami tarnybinius šunis atsižvelgiame į pašaro kokybę, jo sudedamąsias dalis. Žiūrime, kad būtų pakankamas baltymų, riebalų, angliavandenių kiekis, kad netrūktų natūralių riebalų rūgščių (omega 3 ir omega 6), kurios yra nepakeičiamos, nes nėra gaminamos šuns organizme ir į jį patenka tik su ėdalu. Taip pat svarbu, kad šuo su pašaru gautų pakankamai vitaminų ir mineralinių medžiagų“, – kalbėjo pašaru „Quattro Delicatezza“ savo tarnybinius šunis šeriantis Sigitas Savickis.

Jis taip pat paminėjo, kad tarnybiniai šunys kaulais nešeriami, nes kaulas – ne maistas. Kaulai duodami tik kaip priedas prie pašaro, kad šuo galėtų patenkinti griaužimo poreikį. Duodama tik tokių, kokius šuo sugriaužia, o tokių, kokių šuo neįstengia sugriaužti, neduodama, nes jie ilgainiui nuzulintų šuns dantis.

Sigitas pabrėžė, kad tarnybinis šuo savo ėdalą turi suėsti per penkias minutes; jei užtrunka ilgiau arba atsisako ėsti – ėdalas paimamas. Taip daroma tam, kad šuo nepasidarytų išrankus ir nesitikėtų iš šeimininko gauti paskaninto pašaro, būtų ugdoma disciplina. Švarus vanduo šuniui visada turi būti prieinamas.

Pasak Rolando Eidininko, dažnas namie šunį auginantis žmogus jį šeria, kuo papuola, neįsigilindamas į pašaro savybes ir jo tinkamumą augintiniui pagal jo amžių, veislę, fizinį aktyvumą. „Mes žiūrime, kad tarnybiniai šunys gautų tik aukštos klasės ėdalą, kad augtų taip, kaip reikia, kad būtų darbingi. Suaugusiems šunims, be sauso ėdalo, dar duodame žalios mėsos, vengiame duoti graužti sintetinius kaulus. Atidžiai žiūrime, kad šunys nebūtų nupenėti ar per liesi. Jei šuo nupenėtas ar per liesas, greitai pavargsta, o tada ir nusikaltėlio pasivyti neįstengia“, – sakė Rolandas ir pridūrė, kad tarnybiniai šunys šeriami vieną kartą per dieną vasarą ir du kartus žiemą. Didesnis ėdalo kiekis reikalingas palaikyti kūno šilumai, kai šuo dirba atšiauriomis sąlygomis.

Tarnybiniam šuniui į lovą lipti neleidžia

Specialistai užsiminė, kad dažniausiai tarnybiniai šunys gyvena kartu su savo šeimininkais jų namuose. Taip užtikrinamas geresnis šuns ir šeimininko ryšys, šuo tampa ne tik tarnybos partneriu, bet ir draugu. „Tarnybiniam šuniui į lovą lipti neleidžiu, kąsnelių nuo stalo neduodu. Neerzinu šuns taip darydamas, nes jei duosiu vieną kartą, vėliau tikėsis gauti daugiau. Mūsų skyriuje dauguma tarnybinių šunų gyvena su šeimininkais, bet yra ir tokių, kurie laikomi tarnybos vietoje. Tada pareigūnas turi kasdien atvažiuoti ir pasirūpinti šunimi“, – teigė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės vyresnysis specialistas kapitonas Sigitas Savickis.

Taigi, nors šuo geriausias tiek paprasto žmogaus, tiek tarnybą kartu atliekančio žmogaus draugas, tačiau namie ant sofutės gulintis keturkojis niekada taip atsakingai neatliks savo pareigos. Tarnybiniai šunys nuo mažens ugdomi, dresuojami, kad būtų ne tik geriausiais pareigūnų draugais, bet ir patikimais pėdsekiais, rastų narkotikus ir sprogstamąsias medžiagas ar žmones, sulaikytų nusikaltėlius ir nė nemirktelėję apgintų tiek pareigūnus, tiek kiekvieną mūsų.

Vaido Lungio nuotr.