„Pagerintas apšvietimas, aiškus privačių ir viešų zonų atskyrimas. To pakaktų, kad kai kurie mūsų miestų mikrorajonai taptų saugesni“, – įsitikinusi Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto absolventė Justina Čivinskaitė. Kauno miesto mikrorajonų saugumo ir nusikaltimų prevencijos keičiant aplinką galimybes tyrusi studentė už šį darbą sulaukė Lietuvos mokslų akademijos premijos. Tad kokiais būdais siūloma miestų erdves padaryti saugesnes be didesnio pareigūnų skaičiaus?
Pasak J. Čivinskaitės, nusikalstamumo problemos vien tik kriminalinės teisingumo sistemos nepajėgs išspręsti. Ieškant alternatyvių būdų jį kontroliuoti buvo pastebėta, kad nusikaltimams įtaką daro tam tikri aplinkos veiksniai, o jų valdymas gali padėti pavojinguose rajonuose sumažinti nusikalstamumą.
Taip dar 1971 m. buvo sukurtas nusikaltimų prevencijos per aplinkos dizainą – CPTED (angl. Crime Prevention Through Environmental Design) modelis, nagrinėjantis, kaip aplinkos dizaino sprendimai gali sumažinti nusikalstamumą. Šis modelis apima sprendimus nuo sudėtingesnių erdvės planų iki paprasčiausių suoliukų vietos parinkimo, o pagrindinė mintis – geras matomumas. Deja, kaip pastebi absolventė, planuojant miesto erdves Lietuvoje dar retokai atsižvelgiama į šio metodo galimybes.
Justina ištyrė 10 skirtingo plano Kauno kvartalų, o nuodugnesniems tyrimams pasirinko kvartalą Gričiupio rajone, prie Kovo 11-osios g. Paaiškėjo, kad šios vietos saugumui didžiausią poveikį gali daryti teritorijos stebėjimas ir aiškus nuosavybės jausmo sukūrimas.
„Šį jausmą sustiprinti padeda įvairūs būdai – ženklinimas, tvorų ar kitokių dizaino elementų, žyminčių ribas tarp privačių ir viešų erdvių, įrengimas. Taip pat užtikrinimas, kad visos erdvės turėtų aiškią funkciją ir būtų naudojamos, prižiūrimos. Nusikalstamumą skatina net sulaužyti suolai, šiukšlės, netvarkingi konteineriai“, – pasakoja KTU Statybos ir architektūros studijų absolventė.
Daugiau matomumo – mažiau nusikalstamumo
Ji tikina, kad tirtame kvartale viena iš didžiausių problemų buvo apšvietimo ir žmonių aktyvumo tamsiuoju paros metu trūkumas. Skaičiuojama, kad tamsiuoju paros metu, norint jaustis saugiau, kito žmogaus veidą reikia įžiūrėti bent iš 7,5 metro. Kur mažesnė tikimybė būti pastebėtiems, ten ir didesnė galimybė nusikalsti. Šiuo klausimu galėtų padėti ir naujai kuriami verslai, visą parą veikiantys traukos centrai ar judresnis eismas.
Studentės mintims pritaria ir „Erdvinės miesto struktūros ir gyventojų saugumo“ mokslinę studiją kartu su bendraautoriais atlikęs KTU Statybos ir architektūros fakulteto profesorius Kęstutis Zaleckis.
„Remiantis erdvės sintaksės teorija, teritorijos pavojingumas priklauso nuo įvairių su matomumu susijusių veiksnių. Tai ir fasadų uždarumas, durų bei langų vietos. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Lietuvoje sovietmečiu kažkodėl buvo populiaru pagrindines gatves ir daugiabučių rajonus atskirti gyvenamaisiais, atskirą sodą turinčiais namais. Tokių gatvių galima rasti visoje Lietuvoje. Jos didina teritorijos pavojingumą, nors tuo metu miestus projektavę specialistai tikėjosi priešingo rezultato“, – sako K. Zaleckis.
Pasak jo, reikia atsižvelgti į tai, kiek laiko žmogus, pamatęs lauke vykstantį užpuolimą ar kitą pagalbos reikalaujantį įvykį, užtruktų išeiti iš pastato, atbėgtų suteikti pagalbos ir koks žmonių srautas pro tokią vietą praeina ar pravažiuoja. Kaip pastebi mokslininkas, būtent tolesnės vietos nuo gatvių, pagrindinių įėjimų sukuria nesaugumą daugiabučių kvartaluose.
Paprasti būdai didinti saugumą parkuose
Saugumo situaciją įvairūs planavimo sprendimai gali pakeisti ir parkuose, kuriuose pastaruoju metu buvo įvykdytas ne vienas skausmingas nusikaltimas.
Tiesa, juose dėl pastatų stygiaus kontrolė yra mažesnė, tad ji turi būti kuriama kitais būdais. Pasak K. Zaleckio, norint ją padidinti, reikia atsižvelgti į takų išdėstymą ir matomumą.
„Parko takų tinklas turi būti suregztas taip, kad, priekyje pamačius pavojingą žmonių grupę, būtų galimybė pakeisti savo maršrutą. Taip pat turi būti užtikrintas geras matomumas. Kitaip sakant, iš vieno tako ar net nuo gatvės turi matytis, kas vyksta kituose parko takuose. Tai galima pasiekti žemaūge augalija ar, priešingai, aukšta laja pasižyminčiais medžiais“, – vardija KTU profesorius.
Kiti parko saugumo didinimo būdai – žmonių susirinkimo vietos, tokios kaip treniruokliai, šachmatų lentos, stalo teniso ar vaikų žaidimų aikštelės. Jos padidina čia esančių žmonių skaičių. Saugumą parke taip pat didina žinojimas, kad jis stebimas vaizdo kamerų ir jame patruliuoja policija. Kuo dažniau ji lankosi, tuo parkas tampa mažiau patrauklus negerų motyvų turintiems asmenims.
Viktoras Jasaitis