„Saulėta virtuvė“ – vienas populiariausių maisto tinklaraščių. Kas tai lemia, turbūt nesunku suprasti vos jame apsilankius: nepaprastai gardžiai atrodantys patiekalai, tarp kurių sau tinkamų rastų net virtuvės pradinukai, išsamūs ir tikslūs receptai, atviri tinklaraščio autorės Astos Černės tekstai, primenantys dienoraštį. Ar galima atsispirti nuoširdumui ir šilumai, kuri tiesiog dvelkte dvelkia iš jos gamintų patiekalų nuotraukų ir pasakojimų? Su Asta, kuri jau spėjo išleisti antrąją savo receptų knygą (ir žada jų dar daugiau) ir ne vienam padėjo atrasti maisto gaminimo džiaugsmą, kalbamės apie vieną didžiausių aistrų, jos gyvenime atsiradusių visai netikėtai.
Jau daugiau nei penkerius metus dalijatės savo kulinarine patirtimi su „Saulėtos virtuvės“ tinklaraščio skaitytojais. Kaip apskritai sumanėte pradėti rašyti šį tinklaraštį?
Tinklaraštį „Saulėta virtuvė“ (www.sauletavirtuve.lt) sukūriau 2009 metų rugsėjo mėnesį. Matyt, tiesiog nebetilpau savo virtuvėje; kai pyragai pradėjo pavykti geriau, nei tikėjausi, supratau – noriu tuo dalytis (šypsosi – red. past.).
Įdomiausia tai, kad, prieš sukurdama tinklaraštį, nemokėjau nė orkaitės įsijungti. Tai paaiškėjo man vieną dieną sugalvojus iškepti pirmąjį pyragą. O paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Susidomėjimą maisto gamyba paskatino ne viena priežastis. Ir ne visos jos buvo saldžios, tačiau dabar svarbiausia tai, kad jos man padėjo atrasti mėgstamą veiklą.
Kodėl būtent toks pavadinimas – „Saulėta virtuvė“?
„Saulėta virtuvė“ jungia du dalykus, kurie man labai svarbūs: saulę ir virtuvę. Norėčiau vieną gražią dieną turėti virtuvę, į kurią kiekvieną dieną pro langą kristų saulės spinduliai – šaltuoju metų laiku man visada jos labai trūksta. O jei bent vienas ar keletas „Saulėtos virtuvės“ skaitytojų mano tekstuose, nuotraukose ar pagal receptus iškeptuose keksiukuose randa saulę ir kasdienybės džiaugsmą – aš daugiau nei laiminga.
Ar tikėjotės, kad Jūsų tinklaraštis taps toks populiarus?
Tiesą sakant, maniau, kad tinklaraštis bus daugiau mano asmeninė, o ne vieša užrašų knygelė. Nesitikėjau, kad pamažu jį atras tiek daug gaminti mėgstančių žmonių ir sulauksiu tokios geros grįžtamosios reakcijos. O sulaukusi jos suvokiau: tai yra svarbi, galinga, didelė jėga. Pakylėjanti ir įkvepianti, skatinanti tobulėti. Dabar jau tikrai negalėčiau sakyti, kad „Saulėtą virtuvę“ rašau tik dėl savęs. Rašau ir dėl daugybės žmonių, dėl skaitytojų, kurių kiekvienas man yra labai brangus ir svarbus.
Esate baigusi ekonomikos (marketingo) studijas. Kodėl pasirinkote būtent jas?
Tiesa ta, kad, baigusi dvylika klasių, net neįsivaizdavau, ką noriu veikti toliau. Nusprendžiau, kad tokiu atveju protingiausia bus rinktis kokią nors platesnę, universalesnę specialybę. Štai taip netikėtai, pildydama studijų prašymą, pirmu numeriu įrašiau ekonomikos studijas. Tiesa, iki pat mokyklos baigimo mėgau kartoti, jog nežinau, ką studijuosiu ateityje, tik žinau, jog tai tikrai nebus teisė arba ekonomika. Kaip matome, tąkart mano žodžiai atsisuko prieš mane (šypsosi – red. past.).
Ar dirbate pagal įgytą specialybę?
Gana ilgą laiką dirbau pagal universitete įgytą marketingo specialybę, tačiau visai neseniai pasirinkau šiek tiek kitą kelią. Tačiau nauja darbo sritis man yra labai įdomi ir įkvepianti tobulėti. Beje, galiu pasidžiaugti, kad net mano darbas yra artimai susijęs su maistu. Taigi ne tik po darbo ar prieš jį, bet ir darbo metu mano mintys sėkmingai sukasi apie įvairius skanumynus.
Dar viena veikla, kurią su šeima kartais vadiname mažu saldžiu savo darbu, yra bitynas. Prieš metus kartu su vyru ir jo šeima įkūrėme Černių bityną (https://www.facebook.com/sauletavirtuvemedus) ir šiuo metu jau rūpinamės trisdešimt keturiomis bičių šeimomis. Bičių auginimas, priežiūra ir šviežio medaus sukimas – tai kažkas stebuklingo, o tas jausmas, kai tepi savo rankomis išsuktą šviežią medų ant riekelės saldaus pieno sūrio, yra tiesiog nuostabus!
Kada nusprendėte, kad atėjo laikas išleisti pirmąją receptų knygą?
Man atrodo, kad daugelis (o gal net kiekvienas) mūsų turime tokių svajonių, apie kurias vis pagalvojame, tačiau kurių tikrai neįrašome į naujųjų metų planų sąrašą. Tokia buvo ir mano svajonė apie knygą. Nemaniau kada nors ją įgyvendinsianti. Gal dėl to man knygų atneštas džiaugsmas yra dukart didesnis, dukart tikresnis.
Vieną dieną sulaukusi leidyklos „Smaguris“ skambučio ir pasiūlymo parašyti saldumynų knygą, aš nė akimirkos nesudvejojau. Nėriau į šį projektą visa galva ir šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad toji vasara, per kurią mano virtuvėje gimė knyga, buvo pati saldžiausia, skaniausia ir laimingiausia mano gyvenime.
Šiuo metu džiaugiuosi, kad knygynų lentynose galima rasti net dvi mano knygas: „Saulėtos virtuvės saldumynų knygą“ ir „Saulėtos virtuvės pusryčių knygą“.
Kas Jums yra maisto gaminimas? Ar būna, kad kartais ilgai nesinori nieko naujo gaminti?
Man maisto gaminimas – tai ir poilsis, ir malonumas, ir tiesiog geras skanus laikas. Būdama virtuvėje ir gamindama, stengiuosi niekur neskubėti ir mėgautis akimirka. Manau, kad, norint mėgautis laiku, leidžiamu virtuvėje, būtina stabtelėti, nors ir kaip esi įpratęs bėgti per gyvenimą. Pajausti minkomos tešlos elastingumą, kremo purumą, subtilų vanilės aromatą – tai įmanoma tik tada, kai atsipalaiduoji ir mėgaujiesi tuo, ką darai, iš visos širdies.
Esu paprastas žmogus, toks pat, kaip visi: kartais ir man viskas atsibosta, kartais ir aš nieko nenoriu. Būna, kartais po kokio nors gaminimo maratono, pavyzdžiui, Kalėdų, net pagalvoju ar garsiai pasakau: „Viskas, dabar tai jau mėnesį į virtuvę neisiu!“ Praeina viena, antra diena. Kažko ima trūkti… Mintys ima suktis apie tai, kokį naujo pyrago receptą galėčiau išbandyti. O kai galiausiai nuėjusi į virtuvę pradedu iš spintelių traukti produktus ir maišyti tešlą tam pyragui, suprantu – štai ko man trūko!
Kaip atradote šį pomėgį? Juk anksčiau tai toli gražu nebuvo Jūsų mėgstamas užsiėmimas.
Tikra tiesa, mėgstu juokauti, kad tarp manęs ir virtuvės meilė tikrai neįsižiebė iš pirmo žvilgsnio. Priešingai, būdama paauglė, net negalėjau pagalvoti, kad vieną gražią dieną ką nors gaminsiu savo noru. Buvau tikra, kad pasaulyje yra ir bus tūkstančiai užsiėmimų, man daug mielesnių nei maisto gaminimas. Na bet dabar jau tikrai žinau, kad gyvenimas mėgsta stebinti (šypsosi – red. past.).
Vieną gražią dieną netikėtai nutariau ką nors išsikepti. Pavyzdžiui, pyragą. Puikiai prisimenu, kaip internete susiradau varškės pyrago receptą ir, klupdama ties kiekvienu recepto žingsniu, darydama visiškai žioplas klaidas, sugaišau beveik pusdienį jį gamindama… Bet iškepiau! Jis tikrai nebuvo nei labai skanus, nei labai gražus, todėl turėčiau būti labai dėkinga savo namiškiams, kurie stropiai mane ir mano pirmąjį pyragą gyrė (šypsosi – red. past.). Atrodo, pirmasis ne itin pavykęs kepinys mane turėjo tik dar labiau atbaidyti nuo virtuvės, bet atsitiko priešingai – šiandien neįsivaizduoju savo kasdienybės be malonaus maisto gaminimo.
Ar turite savo mėgstamiausią patiekalą?
Užtenka tik žvilgtelėti į „Saulėtą virtuvę“, ir tampa akivaizdu, kad gyvenu tikrai saldų gyvenimą (šypsosi – red. past.). Pyragai ir pyragėliai, keksiukai ir sausainiai, daugiasluoksniai tortai ir stiklinėse sluoksniuoti dailūs desertai bei visi kiti saldūs malonumai… Būtent jų gaminimas (taip pat ragavimas ir vaišinimas jais) man neabejotinai suteikia daugiausia džiaugsmo. Negalėčiau išskirti vieno vienintelio skanėsto, o net ir populiariausiųjų dešimtuką sudaryti būtų sudėtinga – mėgstu išbandyti naujus receptus, atrasti naujų skonių.
Itin besirūpinantieji dailiomis kūno linijomis bijo į tokius desertus net pažiūrėti. Jums, rodos, dėl to problemų niekada nekilo. Kaip apibūdintumėte savo mitybos įpročius?
Nei tinklaraštyje, kurį rašau daugiau nei penkerius metus, nei knygose nėra nė vieno deserto ar patiekalo, kurio nebūčiau valgiusi. Ir turiu galvoje ne paragavimą ar trupinukų iš tuščios lėkštės surankiojimą, o tikrą valgymą (šypsosi – red. past.). Taip jau yra: aš mėgstu ne tik gaminti, bet ir valgyti. O saldumynus ypač! Žinoma, viso paruošto maisto viena pati tikrai nesuvalgau – dalytis bei vaišinti taip pat yra labai smagu. Taigi valgau kartu su vyru, su šeima, su artimaisiais, su draugais. Nors daugiausia tenka namiškiams, neretai iš namų išeinu su sausainių krepšeliu ar padėklu keksiukų.
Mėgstu maistą ir neskirstau jo į blogą ir gerą, kaip kad tampa populiaru šiais laikais. Manau, kad bet kokie kraštutinumai nėra gerai, idealu būtų kiekvienam atrasti savo aukso vidurį. Deja, tai padaryti nėra taip lengva, kaip apie tai kalbėti. Puikiai prisimenu keletą kartų, kai buvau tvirtai pasiryžusi visiškai sveikai gyventi. Čiupusi baltą popieriaus lapą ir perskaičiusi dešimtis straipsnių, sudarinėjau sau tinkamą dienos valgiaraštį. Viskas gal ir būtų buvę šaunu, tik… tie mitybos planai buvo tokie liūdni, nuobodūs, nykūs, pilki. Ir visai nesaldūs. Aš tikrai stengiausi. Bet visais tais kartais mano pastangos baigdavosi dideliais šokoladais, visai nesveikuoliškais sumuštiniais, lazanijomis ar didžiausiomis pasaulyje ledų porcijomis. Nes kad ir kaip bandyčiau save apgauti, maistas – vienas didžiausių malonumų. Aš mėgstu džiaugtis juo – skaniu, įvairiu, tikrai ne visada labai sveiku. Man skanu. Man tai teikia daug džiaugsmo; jo atsisakyti atrodo paprasčiausiai nesąžininga. Gal teoriškai salotos visada bus daug sveikesnis pasirinkimas nei gabalėlis lazanijos, bet praktiškai kartais būtent ta lazanija suteikia daug daugiau sveiko gyvenimo džiaugsmo, energijos ir džiaugsmingo noro nuversti kalnus. Tad geriau jau gabalėlis šokoladinio pyrago desertui nei visą dieną trunkantis pyktis ant viso pasaulio, nes negali sau jo leisti. Galbūt būtent tas pyktis, irzlumas ir nepasitenkinimas yra kur kas didesnės kliūtys sveikam ir laimingam gyvenimui nei gabalėlis pyrago.
Taigi bandau susitarti su savimi šitaip: viską galima valgyti, tik su saiku. Tortus, šokoladus, keksiukus, mėsainius, sumuštinius, lazanijas, ledus – visiškai viską. Svarbiausia nepamiršti savęs paklausti, kiek vieno ar kito skanumyno norisi, kiek reikia. Tai sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: susidraugauti su alkio, sotumo ir saiko jausmais man vis dar didelis iššūkis. Galbūt tai visada ir išliks iššūkiu, reikalaujančiu atidumo ir pastangų, bet esu tikra, kad tai – geriausias sveiko gyvenimo būdo sprendimas. Bent jau man, taip mylinčiai skanų ir saldų gyvenimą (šypsosi – red. past.).
Internete labai daug kulinarinių tinklaraščių, galima rasti visko… Kaip Jūs vertinate šią gausybę? Ir ar Jums pačiai mieliau vartyti receptų knygą, ar naršyti interneto platybėse?
Tai, kad internete šiandien galima rasti labai daug kulinarinių tinklaraščių, manau, reiškia viena – vis daugiau žmonių gamina namuose. O tai yra vienareikšmiškai puiku – namie galime pagaminti skaniausią, sveikiausią, natūraliausią ir puikiausią maistą sau ir savo šeimai.
Aš idėjų paprastai semiuosi iš interneto platybių. Pati būdama tinklaraštininkė, labiausiai pasitikiu kitais tinklaraštininkais – tiek lietuviais, tiek užsieniečiais. Paperka jų žmogiškumas, paprastumas ir artimumas, patinka, kad atvirai aprašomi gaminimo įspūdžiai. Kai žinai, kad recepto autorius yra toks pat žmogus, kaip tu, tiki, jog jei pavyko jam, pavyks ir tau.
Kita vertus, turiu ir kulinarijos knygų lentyną, kur knygos tikrai nerenka dulkių. Internetas niekada neatstos malonumo vartyti popieriaus lapus, girdėti puslapių šnaresį. Knygas, kaip ir tinklaraščius, renkuosi tas, kurių autoriai yra patys išbandę visus receptus. Tokiomis knygomis galiu visiškai pasitikėti.
Kokių įspūdžių paliko šių metų Vilniaus knygų mugė, kurioje pristatėte savo knygas?
Dalyvavimas Vilniaus knygų mugėje paliko labai gerų įspūdžių. Renginyje dalyvavau pirmą kartą, todėl, žinoma, kaip dažnai būna ką nors darant pirmą kartą, jausmas buvo labai keistas. Juk neįprasta atvykus į Knygų mugę pamatyti savo nuotrauką ant stendo, didesnio už mane pačią. Nesu iš tų žmonių, kurie labai gerai jaučiasi dėmesio centre: jei tik galima, aš visada rinksiuosi būti kur nors pakraštyje, tyliau ir ramiau. Dėl to, neslėpsiu, labai jaudinausi. Kita vertus, šis jaudulys beprotiškai džiugus ir malonus.
Ar sulauksime daugiau Jūsų knygų?
Esu labai laiminga, į šį klausimą galėdama atsakyti teigiamai, – taip, sulauksite!
Kadangi prakalbome apie knygas… Kokią vietą Jūsų gyvenime užima literatūra?
Skaitymas – vienas iš didelių mano gyvenimo malonumų. Kartais visą dieną svajoju apie ramų vakarą namie, susisupus į šiltą pledą, su puodeliu arbatos, keksiuku ir knyga rankose. Knygą visada turiu ir ant savo spintelės šalia lovos, ją visuomet pasiimu ir ruošdamasi savaitgalio išvykoms į sodybą. Net rankiniame bagaže, besiruošdama kelionei, randu vietos gerai knygai!
Skaitant Jūsų tekstus, kuriuose šiltai ir nuoširdžiai dalijatės mintimis, patirtimi, justi, kad rašymas Jums išties artimas. Ar nebuvo kilusių minčių pasirinkti humanitarinius mokslus?
Tuo metu, kai reikėjo priimti sprendimą dėl studijų, tokių minčių tikrai neturėjau. Dabar, jei galėčiau laiką atsukti atgal, galbūt apie tai ir pagalvočiau. Kita vertus, niekad negali žinoti, kaip būtų buvę. Todėl visada stengiuosi džiaugtis tuo, kas yra, ir tuo, ką turiu. Bet kokiu atveju rašymas man yra labai artimas ir mielas širdžiai – džiaugiuosi tuo malonumu rašyti, dalytis savo mintimis, išlieti emocijas žodžiais, sakiniais ir pasakojimais. Tai, kad atsiranda žmonių, kuriuos mano rašymas paliečia, įtraukia, – mane neapsakomai džiugina.
Kas gyvenime Jums suteikia pilnatvės jausmą? Ar gebate džiaugtis smulkmenomis?
Labai norėčiau atsakyti nė kiek nedvejodama, kad taip, džiaugtis smulkmenomis aš tikrai moku. Deja, būčiau nesąžininga sau ir Jums. Aš to mokausi. Nuolat, kiekvieną dieną. Vis sąmoningai sau primenu, kad tos mažos smulkmenos, kurios kasdien mus supa – ar tai būtų puikiai pavykęs gardus pyragas, ar malonus netikėtas skambutis, ar rytinis mylimo žmogaus bučinys bei geros dienos palinkėjimas, – visos jos yra labai svarbios. Tikiu, kad būtent iš mažų smulkmenų susideda dideli dalykai, didelis džiaugsmas. Tikiu, kad ne kas kita, o smulkmenos suteikia mums visiems pilnatvės jausmą. Vis dėlto aš kartais imu ir pamirštu tai; paskendusi dienų rutinoje ar darbuose, kartais pagaunu save tik bėgančią per dienas ir burbančią, kad nieko nespėju. Tada vėl sakau sau: „Asta, sustok. Apsidairyk. Pajausk, kiek daug gerų dalykų aplink tave. Džiaukis jais!“
Kelionės – dar viena Jūsų aistra. Neseniai atostogavote užsienyje. Kokių įspūdžių patyrėte?
Taip, visai neseniai džiaugiausi dviem savaitėmis atostogų Kipre. Jos tikrai buvo puikios: po šilta Kipro saule, šalia neįtikėtinai skaisčiai mėlyno vandens. Keliaudami aplink visą salą, turėjome laiko pasidžiaugti ir jūra, ir kalnais, ir jaukiais pasisėdėjimais tavernose su skaniu maistu ir taurėmis vyno rankose. Mėgstu aktyvias atostogas ir kelionių neįsivaizduoju be žygių pėsčiomis – šįkart suskaičiavau, kad kalnais, pakrantėmis, miestais ir kaimeliais per dvi savaites nuėjome bene 200 kilometrų! Vos tik pradėjusi planuoti kelionę, visuomet domiuosi keliais pagrindiniais dalykais: ar ten bus šilta, ar bus kalnų, ar bus kur leistis į žygius pėsčiomis. Dar vienas dalykas, kuriuo visuomet pasidomiu, – kur skaniai pavalgyti. Dažniausiai rekomendacijos ir geriausi keliautojų atsiliepimai nuveda į nedidelius šeimyninius restoranėlius. Jų šeimininkai paprastai tuose restoranėliuose dirba patys ir svetingai priima užsukusius svečius. Pažintys bei pokalbiai su jais palieka tik gerų įspūdžių.
Esate šilta asmenybė. Ar Lietuvoje Jums tos šilumos pakanka? Pavyzdžiui, kai kurie lietuviai, grįžę iš užsienio, sako, kad Lietuvoje trūksta ne tik saulės, bet ir žmonių šypsenų.
Taip, aš irgi kartais mėgstu tai pabrėžti, ypač grįžusi iš atostogų pietų kraštuose, – kaip pas mus pilka, kiek daug liūdesio ir niūrių veidų! Kita vertus, pradėti visada reikia nuo savęs, tiesa? Tikiu, kad mūsų skleidžiamos emocijos bumerangu grįžta atgal. Galbūt jei plačiai kas rytą nusišypsosime tai pilkumai, pamažu išsklaidysime ir debesis, ir niūrią nuotaiką. Galbūt, skleisdami šilumą, patys būsime ja apdovanoti? Aš noriu tuo tikėti.
Vadinasi, Jums gera ir ten, kur esate?
Kartais mėgstu leistis į rožines svajones apie gyvenimą tolimuose kraštuose, kur daugiau saulės ir šilumos, daugiau šypsenų ir gerų emocijų. Bet tada vėl sau primenu, kad iš tiesų viskas priklauso tik nuo mūsų. Na taip, saulės danguje patys tikrai nepakabinsime, bet tai, ar ji šviečia mūsų širdyse, priklauso tik nuo mūsų pačių. O juk tai ir yra svarbiausia, tiesa?
Su „Lietuvės“ skaitytojais dalijatės avižinių sausainių su lazdyno riešutais receptu. Kodėl būtent juo?
Visų pirma šie avižiniai sausainėliai su lazdynų riešutais yra pagaminami itin lengvai ir įveikiami net virtuvės pradinukams. Antra, jie paruošiami labai greitai – jei staiga panorote ko nors skanaus prie puodelio arbatos ar jei netikėtai į namus užsuko svečių. Trečia, produktų šiems sausainiams, tikiu, dažniausiai galima rasti visuose namuose. Ketvirta (ir tikriausiai svarbiausia), esu išbandžiusi tiek daug skirtingų avižinių sausainių receptų, kad rankų pirštų jiems suskaičiuoti tikriausiai neužtektų. Viskas, ką galiu pasakyti apie šiuos, – jie neabejotinai patys skaniausi!
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Avižiniai sausainiai su lazdynų riešutais
20–25 sausainiams reikės:
200 g minkšto sviesto,
¾ stiklinės (150 g) rudojo cukraus,
1 kiaušinio,
1 puodelio (140 g) miltų,
pusės arb. š. kepimo miltelių,
pusės arb. š. druskos,
2 stiklinių (140 g) greitai paruošiamų (smulkių!) avižinių dribsnių,
trečdalio stiklinės (60 g) kapotų lazdynų riešutų.
Gaminimo eiga:
1. Orkaitę įkaitinkite iki 180 ºC temperatūros. Pasiruoškite dvi kepimo skardas ir išklokite jas kepimo popieriumi.
2. Sviestą ir rudąjį cukrų elektriniu plaktuvu išplakite iki purios masės. Įmuškite kiaušinį ir dar kartą išplakite.
3. Kitame dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius, druską, greitai paruošiamus avižinius dribsnius ir kapotus lazdynų riešutus. Suberkite miltų mišinį į sviesto ir cukraus plakinį. Maišykite, kol neliks sausų miltų.
4. Semkite po šaukštą paruoštos tešlos ir drėgnais delnais suformuokite apvalius tešlos kamuoliukus. Išdėliokite juos ant kepimo popieriumi išklotų kepimo skardų, palikdami tarp jų 5 centimetrų tarpus. Delnais šiek tiek paspauskite tešlos rutuliukų paviršių, kad taptų šiek tiek plokštesni.
5. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 15–20 minučių, kol sausainiai gražiai paruduos. Iškepę sausainiai bus labai minkšti. Kelias minutes palikite sausainius kepimo skardoje, o tada perkelkite ant grotelių ir visiškai atvėsinkite. Vėsdami sausainiai sutvirtės: sausainių išorė taps traški, o vidus liks minkštas.
Receptas iš Astos Černės „Saulėtos virtuvės saldumynų knygos“ („Smaguris“, 2014).
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Astos Černės archyvo