Europos Komisija paskelbė savo nuomonę apie demografinius iššūkius, ir mūsų spauda bei, neabejoju, politikai suskubs pateikti faktą, kad Lietuvai 2060 metais prognozuojama demografinė krizė. Bet ar tai naujiena? Visi mokslininkai, ekonomistai, žurnalistai ir netgi politikai apie tai kalba bene šešerius, o kai kurie ir dešimt metų.
Politikai, šiandien garsiausiai skelbiantys, kaip reikia finansiškai remti šeimas ir pagimdžiusias mamas, dar prieš septynerius metus naktinės mokesčių reformos metu tuos pinigus ir atėmė iš šeimų, skelbė mamų, kurios naudojosi įstatymų netobulumu, gaudynes, rengė jų teismų viešinimo akcijas ir netgi šiandien nesijaučia kalti, net nepagalvojo atsiprašyti jų, užmiršę savo krikščioniškąją dvasią. Bet ne apie juos, o apie pagalbą šeimai.
Ne kartą pabrėžiau, kad rūpintis šeima reikia ne žodžiais, o tikra parama. Ir tikra parama pirmiausia yra šeimų finansinis stabilumas. Jei jauni žmonės žinos, kad valstybė sudarys jiems sąlygas nepatekti į skurdo gniaužtus, kai jie susilauks vieno, dviejų ar daugiau vaikų, jie gimdys.
Todėl siūlau svarstymui šiuos sprendimus:
1. Sumažinkime šeimų skurdo riziką ir įveskime vaikų pinigus. Kiekvienas vaikas turi gauti juos kas mėnesį. Skatinkime gausesnes šeimas, kad joms net negrėstų skurdo šmėkla, ir nuo trečio vaiko mokėkime dvigubai didesnius vaiko pinigus. Ir taip iki 16 m., ar kol baigs vidurinę mokyklą. Panašiai elgiasi kaimynai latviai, panašiai šeimas, turinčias vaikų, remia ir Švedija, Vokietija bei kitos Europos šalys. Tam reikėtų papildomų pinigų, bet jie juk patektų į šeimas, būtų skirti vaikams.
2. Padidinkime neapmokestinamą minimumą, o MMA didinkime nuo 2015 m. liepos 1 d. atsižvelgdami ne į politikų siūlymus, o į septynių–dešimt ekonomikos profesorių (juos gali siūlyti Rektorių konferencija, Lietuvos bankas ir Seimas proporcingai) rekomendacijas.
Tai realūs pinigai šeimų biudžetuose, tai pinigai, už kuriuos jos galės pirkti batukus ir knygas, nusivesti vaikus į teatrą ar koncertą, pasirūpinti vaikų laisvalaikiu, atostogomis, o kartu ir jų saugumu.
Tai padidins mūsų piliečių, norinčių kurti šeimas ir gimdyti vaikus Lietuvai, finansinį saugumą, kuris visuose sociologiniuose tyrimuose yra išskiriamas kaip šeimų prioritetas.
Tada reikėtų imtis ir kitų priemonių, kurios pagerintų šeimų gyvenimą:
1. Nemokami priešpiečiai visiems 1–8 klasių vaikams ir nemokami pusryčiai, pietūs šeimoms, kurios yra socialiai remtinos. Juk į nemokamų priešpiečių programą įtraukus ES finansuojamą nemokamų vaisių ir pieno produktų dalijimą pradinukams tos išlaidos nebūtų nepakeliamos biudžetui. Tereikia susikoordinavimo ir politinio sprendimo.
2. Reikalingas aiškus ir finansiškai pagrįstas reemigrantų grąžinimo priemonių planas. Turime daug migraciją koordinuojančių, strategijas kuriančių departamentų ir skyrių, bet reemigrantams tose strategijose vietos nėra. Geriausiu atveju jie gauna telefoninę konsultaciją ar psichologinę pagalbą per programą „Skype“. O nemaža dalis jų pabrėžia, kad labai svarstytų grįžimą (nes nori, kad vaikai augtų gimtinėje, ar pakankamai užsidirbo, ar tiesiog atsirado kitų prioritetų), bet jie lauktų labai paprastos paramos – pagalbos susitvarkant įvairius būtinus, tačiau kurį laiką negyvenusiam Lietuvoje žmogui nežinomus gyvenamosios vietos, socialinių paslaugų ir kt. dokumentus, pagalbos surandant švietimo įstaigas vaikams. Nemažai lėšų skiriame panašiai pagalbai imigrantams ir jų integracijai, tačiau kažkodėl pamirštame savo piliečius.
3. Darželių trūkumo problema. Dalis savivaldybių bando spręsti šią problemą remdami privačias ikimokyklines įstaigas per dotacijas, bet ar tik toks sprendimas geriausias? Nes iškyla kokybės, saugumo, sveikatos klausimų. Siūlyčiau svarstyti apie ikimokyklinuko krepšelį kiekvienam vaikui. Tai įtvirtina ir dabartinis Švietimo įstatymas, jame netgi numatoma, kad ikimokyklinis ugdymas gali vykti namie, tačiau švietimo biudžetas tuos vaikus vis dar ignoruoja ir skiria ikimokyklinuko krepšelį tik savivaldybių ikimokyklines įstaigas lankantiems vaikams. Mano nuomone, visi vaikai yra lygūs ir kiekvienas turi turėti savo krepšelį, kurį nusineša ten, kur nori tėvai: į savivaldybės darželį, į privatų darželį ar individualia veikla besiverčiančiai guvernantei profesionalei. Krepšelį gauna apie 95 000 ikimokyklinukų, o iš viso 2–6 m. vaikų yra apie 120 tūkst.
Šeimoms reikia padėti ne vieniems ar dvejiems metams padidinant išmokas, kaip siūlo kai kurie Seimo nariai, o kuriant kuo palankesnę socialinę aplinką auginti vaikus, suteikiant tam tikras socialines ir finansines garantijas. Manau, diskusijai būtent tokių galimybių ir pateikiu.
Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno pavaduotojas Valdas Skarbalius