„Nuolat perkraudami trumpalaikę atmintį ir nenaudodami ilgalaikės, naikiname smegenų gebėjimą apdoroti ir įsiminti informaciją“, – teigia Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) docentė dr. Vilija Stanišauskienė. Jos teigimu, mokymasis informacijos ir technologijų pertekliaus visuomenėje yra sudėtinga veikla, kurios reikia mokytis.
V. Stanišauskienės teigimu, jau seniai edukologijos moksle mokymasis nesiejamas su besimokančiojo it kokio konteinerio „užpildymu“ žiniomis. Pasak jos, svarbiausia mokantis yra besimokančiojo motyvacija, noras suprasti ir panaudoti įgyjamas žinias, o mokantis reikia ne informaciją pasyviai „įrašyti“, o ją aktyviai atpasakoti – mintyse arba garsiai. Geriausių rezultatų galima pasiekti, atradus sau tinkamą mokymosi būdą ir laikantis paprastų, suvokimą, įsiminimą ir atgaminimą palengvinančių principų.
KTU mokslo festivalyje „Erdvėlaivis – žemė“ skaitysite paskaitą „7 efektyvaus mokymosi principai“. Kodėl septyni?
Žinoma, taisyklių, padedančių geriau suprasti ir įsiminti informaciją bei išmokti naujų įgūdžių, galima įvardyti ir mažiau, ir daugiau. Išskyriau septynis principus, nes septyni – ne tik magiškas skaičius (septyni pasaulio stebuklai, septynios savaitės dienos). Teigiama, kad žmogaus trumpalaikėje atmintyje telpa tik septyni informacijos vienetai, ir, jei šis limitas viršijamas, reikia papildomų pastangų informacijai įsiminti (tenka užsirašyti, sugrupuoti ir pan.). Pavyzdžiui, turėtų būti visai paprasta įsiminti septynių naujų pažįstamų vardus, bet jei jų – septyniolika ar septyniasdešimt, prireiks įsiminimo gudrybių.
Kokios tos gudrybės?
Mokymosi veiksmingumą lemia dėmesingumas, reguliarumas, informacijos struktūravimas, kartojimas, vizualizavimas, pojūčių įvairovė ir mokymosi režimas.
Dėmesys yra vienas iš pagrindinių atminties komponentų: tam, kad informacija patektų iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę, būtina sutelkti dėmesį tik į būtent tą informaciją, pašalinti visus išorinius dėmesį blaškančius dirgiklius: išjungti televizorių, muzikos grotuvą, pokalbių programas ir socialinius tinklus kompiuteryje. Reikia suvaldyti ir savo vidinį triukšmą neleidžiant mintims nuklysti nuo mokymosi tikslo.
Įsivaizduokite, kad aklinoje tamsoje jums reikia perskaityti ir įsidėmėti ant sienos priešais užrašytus simbolius. Įjungiate prožektorių, tačiau jis, užuot apšvietęs reikiamą sienos dalį, sukasi kaip švyturio signalas, iš tamsos išplėšdamas vis kitą aplinkos detalę. Užduotis tampa neįmanoma. O reikia tik „tvirtai laikyti prožektorių“. Dėmesio sutelkimas yra susijęs su motyvacija, fizine ir emocine besimokančiojo būsena bei daug kitų veiksnių.
Dėl technologijų, socialinių tinklų ir šiuolaikinio gyvenimo tempo tikriausiai daugelio mūsų dėmesys veikia taip, kaip Jūsų minėtasis prožektorius – klaidžiojame nuo vieno darbo prie kito nė vieno neužbaigdami. Ką reikėtų daryti, kad pasiektum geriausią dėmesio koncentraciją?
Būtų puiku atprasti dirbti kelis darbus vienu metu, nes taip didėja tikimybė padaryti klaidų. Šokinėjimas nuo vienos veiklos prie kitos reikalauja nuolat prisiminti: ,,O kur aš sustojau?“ Palikus nebaigtą užduotį mintys apie ją vis tiek sukasi galvoje. Kartais įmanoma derinti kelias veiklas (pavyzdžiui, megzti ir žiūrėti televizorių, stovint transporto kamščiuose mokytis užsienio kalbos žodžių), tačiau rimtų, dėmesio, susikaupimo reikalaujančių darbų geriau nedaryti vienu metu.
Kuo daugiau vidinių ir išorinių dirgiklių, tuo sunkiau sutelkti dėmesį. Kai kuriuos dirgiklius paprasta pašalinti – pakanka tiesiog išjungti telefoną, programas „Skype“, „Facebook“ ir kitus su mokymosi medžiaga nesusijusios informacijos šaltinius. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Įpratę sekti socialinių tinklų ar žinių portalų naujienas, „be ryšio“ jaučiamės prastai, patiriame įtampą ar net paniką, o tai dar labiau trukdo mokytis.
Dėmesingumo stygius – ne tik jaunosios kartos problema. Juk visiems tenka patirti keistą nesusipratimą, kai pažiūrėję į laikrodį (dažniausiai – mobiliajame telefone) po akimirkos negalime atsakyti, kiek valandų.
Socialiniai tinklai kaltinami mąstymo fragmentavimu, dėmesio sutrikimų provokavimu ir kitais dalykais. Ar visada jų naudojimas tik kenkia?
Socialiniai tinklai ir internetinės informacijos paviršiaus nuskaitymas (juk dažnai tik perbėgame per naujienų portalų antraštes nesigilindami į turinį) daro didelę žalą mąstymui. Švedijos mokslininkai ištyrė, kad naršymas internete, ypač besaikis socialinių tinklų naudojimas, turi neigiamą poveikį atminčiai: žmogaus smegenys perpildomos informacijos, matomos kompiuterio ekrane. Kadangi ši informacija dažniausiai nėra reikšminga, vis mažiau jos iš trumpalaikės atminties perkeliama į ilgalaikę atmintį. Taigi, nuolat perkraudami trumpalaikę atmintį ir nenaudodami ilgalaikės atminties, naikiname smegenų gebėjimą apdoroti ir įsiminti informaciją.
Kita vertus, informacinės technologijos yra nepakeičiamos, kai reikia surasti, patikrinti, praplėsti, iliustruoti mokymosi medžiagą. Socialiniai tinklai – puiki priemonė, leidžianti diskutuoti, dalytis atradimais ir mokytis iš kitų patirties. Ypač socialiniai tinklai ir įvairūs forumai vertingi, kai sprendžiame aktualias gyvenimo problemas, mokomės to, ko nemokoma mokyklose ir universitetuose.
Sesija asocijuojasi su bemiegėmis naktimis, o egzamino metu visada pasirodo, kad vienos pritrūko. Kaip reikėtų planuoti mokymosi laiką, kad vis dėlto tos nakties nepritrūktų?
Pirmiausia mokytis reikia reguliariai: informacija lengviau įsimenama ir atmintyje išlieka ilgiau, kai mokomasi nuosekliai, sistemingai, mažomis porcijomis, o ne itin intensyviai, pavyzdžiui, egzaminų sesijos metu.
Be to, mokymosi sėkmei daug įtakos turi mokymosi režimas. Perdėtas uolumas nieko gero neduoda, t. y. protinę veiklą reikia kaitalioti su fiziniu aktyvumu ir kitomis veiklomis. Kas 30 minučių būtinos trijų minučių pertraukėlės, o kas 2 valandas 20–30 minučių pertrauka ir visai kitokio pobūdžio veikla. Pavyzdžiui, po 2 valandų intensyvaus darbo su informacija sveika valandą ravėti daržą ar kaip kitaip plušėti, kad smegenys pailsėtų.
Informacijos įsiminimui ir mokymosi rezultatams didelę įtaką daro miego trukmė ir kokybė. Tyrimai rodo, kad žmogus, kuris mokosi visą dieną, išsaugo atmintyje maždaug 9 proc. informacijos, jei vakare veikia ką kita. O žmogus, kuris prieš miegą dar šiek tiek pasimoko, išsaugo 56 proc. žinių. Vadinasi, ne iš piršto laužtas prietaras, kad naktį prieš egzaminą reikia po pagalve pasidėti vadovėlį ar konspektą.
Pakalbėkime apie patį mokymosi procesą – kas svarbiausia?
Pirmiausia, įsiminimą palengvina kartojimas. Informacijos atgaminimas reikalauja atkoduoti, kas yra įrašyta ilgalaikėje atmintyje. Viena iš veiksmingiausių atkodavimo technikų yra išplėstinis, detalus atpasakojimas.
Dažna besimokančiųjų klaida – informacijos „įrašymas“, o ne atgaminimas. Pavyzdžiui, studentai sako: „Tris kartus perskaičiau, bet nieko neprisimenu.“ Nereikia skaityti tris kartus. Geriau vieną kartą perskaityti tekstą, kurį reikia įsiminti, jį peržvelgti, o po to perpasakoti jį garsiai, paaiškinti draugui, kolegai ar bet kam, kas nuoširdžiai klausosi (kad ir savo augintiniui).
Vieni mokosi tyliai sėdėdami, kiti vaikštinėdami, treti skaito medžiagą garsiai. Koks būdas veiksmingiausias?
Iš tiesų mokymosi veiksmingumui įtakos turi pojūčiai ir tai, kokiais kanalais informacija pasiekia besimokantįjį. Kuo aktyvesni mokymosi būdai, tuo daugiau informacijos išlieka atmintyje.
Mokslininkai išaiškino, kad po dviejų savaičių žmogus prisimena tik 5 proc. išgirstos informacijos, 10 proc. – perskaitytos, 20 proc. – girdėtos ir matytos, pavyzdžiui, pristatymo skaidrėse. Įsiminimas labai išauga, jei informacija naudojama diskutuojant grupėje (po 2 savaičių atgaminama 50 proc.), pritaikant ją praktiškai (75 proc.) ir mokant kitus (90 proc.). Ne veltui juk juokaujama: tol mokiau kitus, kol pats išmokau.
Įsiminimą pagerina netikėtumo momentas. Todėl rekomenduojama retkarčiais pakeisti mokymosi įpročius. Jei žmogus įpratęs mokytis prie darbo stalo, kartais verta pakeisti aplinką ir pasimokyti sode ar virtuvėje ant grindų. Jei paprastai mokomasi vakarais, rekomenduojama suplanuoti mokymosi valandėlę iš ryto. Netikėtumo momentas atveria atmintį ir sustiprina įsiminimą.
Turbūt vienokią medžiagą įsiminti lengviau, kitokią – sunkiau?
Studijuojamos informacijos įsiminimą ir atgaminimą pagerina jos vizualizavimas. Mokantis svarbu atkreipti dėmesį į drauge su žodine informacija pateiktus brėžinius, grafikus, žemėlapius. Jei mokomoji medžiaga neiliustruota, galima pačiam susikurti iliustracijų: paraštėse žymėti simbolius, piešti schemas. Vizualizuotą informaciją lengviau grupuoti, sisteminti ir pakartoti.
Be to, lengviau įsimenama struktūruota informacija. Tyrimai rodo, kad informacija atmintyje sugrupuojama, todėl geresnių mokymosi rezultatų galima pasiekti sugrupuojant panašias idėjas, teorijas, terminus; atskiriant esmines tezes, detales ir pavyzdžius; piešiant minčių žemėlapius, gaminant formulių korteles, įvykių liniuotes ir panašiais būdais organizuojant mokomąją medžiagą. Jei mokomasi iš įvairių informacijos šaltinių (pavyzdžiui, kelių skirtingų vadovėlių, mokslo studijų, interneto svetainių), patariama sudaryti savo konspektą, apibendrinantį visą studijuojamą medžiagą. Studijuojant nežinomą medžiagą, reikia skirti laiko pagalvoti, kaip ši medžiaga susijusi su jau turima informacija. Atskleidžiant ryšius tarp naujų idėjų ir turimų žinių, gerokai išplečiamos naujos informacijos atgaminimo galimybės.
KTU