Pradinis / Žmonės / Kanadietis, minantis kūlgrinda

Kanadietis, minantis kūlgrinda

Su Ianu, kaip jis ir pats pasakos šiame pokalbyje, susitikome Kanadoje. Tikriausiai tuo metu ir prasidėjo jo kelias lietuviška kūlgrinda. Kalbėjomės apie gyvenimą: muziką, mokytojavimą, filosofiją, literatūros studijas ir tai, koks kelias dar laukia priešaky. Vis dėlto juk niekas nenutinka šiaip sau. Lai tai būna įkvėpis skaitytojui klausyti širdies, klausyti savęs ir drąsiai minti savais takais, kad ir kuriame pasaulio kampelyje būtų.

Kadangi skaitytojams tai gali būti įdomu, gal pradžioje papasakok, kaip mes susipažinome, kodėl aš Tave dabar kalbinu?

Na, mes susipažinome čia, Kanadoje, sėdėdami vienas šalia kito klasėje.

Pamenu, pirmas Tavo klausimas buvo: „Ei, ar žinai „Kūlgrindą“?“

Taip! Man atrodo, dar nesu tau to pasakojęs. Skaitytojai turbūt nežino, kad 2018 metų vasarą mudu su tavim lankėme tą pačią Valdorfo mokytojų parengimo programą Vakarų Pakrantės antroposofijos studijų institute (West Coast Institute of Anthroposophy – aut. past.). Dar prieš mūsų grupei susitinkant, kuratorius išsiuntė sąrašą su visų studentų elektroninio pašto adresais ir pavardėmis. Aš jį panagrinėjau, nes mėgstu įdomias žmonių pavardes – man tai tiesiog smagus užsiėmimas, – ir tavo pavardė man iškart įstrigo. Ji akivaizdžiai europietiška. Prisimenu, tada pagalvojau: „Hm, manau, kad ši pavardė lietuviška.“ Net nežinau, kodėl man kilo ši mintis, jokios priežasties tam nebuvo. Tuo metu nelabai daug žinojau apie Lietuvą. Bet galbūt taip nutiko dėl to, kad neseniai žurnale „Tyr“ buvau skaitęs ilgą straipsnį apie „Romuvą“ ir jos istoriją. Dėl kažkokių priežasčių tai sukosi mano galvoje ir, manau, atkreipiau dėmesį į tavo pavardę norėdamas sužinoti, iš kur ji kilusi. Tad turbūt buvau mintyse paruošęs tą klausimą dar prieš mums susitinkant.

Taigi mes sėdėjome klasėje vienas šalia kito ir aš paklausiau, ar tu žinai apie „Kūlgrindą“ ir „Romuvą“. Ir išties buvau nustebęs, kai atsakei teigiamai. Tokioje vietoje kaip Kanada, jeigu čia būtų tokių judėjimų, tikimybė, kad apie juos žinotų ką tik tavo sutiktas žmogus, turbūt būtų lygi nuliui. Bet tu apie tai viską žinojai. Paskui iškilo kitų ir vis keistesnių sąsajų.

Iš kur Tu kilęs? Kokioje aplinkoje augai?

Gimiau Kanados Britų Kolumbijoje, Vankuverio saloje, Kortnio miestelyje. Jis visiškai mažiukas ir atokus, iki artimiausio didelio miesto kelios valandos kelio automobiliu. Gyvenome prie pat vandenyno, mažame namelyje, visai šalia paplūdimio. Grynai kaimo vietovė, daug miškų. Buvo miško keliukai, kurie kirto mūsų galinį kiemą.

Teoriškai mūsų gyvenama vietovė buvo už Kortnio miesto ribų ir vadinosi Merviliu. Jį įkūrė namo grįžę Pirmojo pasaulinio karo veteranai. Kanados vyriausybė pažadėjo kareiviams, kad jeigu jie stos į armiją ir vyks į karą Europoje, grįžę namo gaus tam tikrą žemės plotą – tai bus lyg savotiškas priedas prie algos. Žinoma, kai tie vyrai grįžo, vyriausybė davė jiems blogiausią turimą žemę. Labai daug tų vyrų buvo ūkininkai, o Mervilis – vien tik miškai ir akmenys, taigi čia vargu ar rasi žemės ūkiui tinkamos dirvos. Ta žemė buvo visiškai padengta medžiais ir kelmais, tad tie vaikinai turėjo juos išsprogdinti dinamitu. Manau, tai buvo siaubinga. Studijuodamas universitete skaičiau išties gerą knygą apie tai – grožinį pasakojimą apie miesto įkūrimą, grįstą tikromis istorijomis (Jacko Hodginso „Broken Ground“).

Gyvenau ten iki aštuonerių, paskui su šeima persikėlėme į Čilivaką, esantį žemyninėje Britų Kolumbijos dalyje. Tai buvo dar vienas ūkininkų miestelis, didesnis už ankstesnį, bet mes vis tiek gyvenome ramiai, už miesto, aplinkoje, kuri labiau priminė priemiestį, bet buvo apsupta gamtos. Mūsų namą supo kalnai, iš vidaus galėjai girdėti netoliese tekančią upę. Šiame mieste tvyrojo visai kitokia atmosfera. Čia gyveno daug labai religingų žmonių, taigi miestelis buvo šiek tiek puritoniškas, nelabai buvo meninio ir kultūrinio gyvenimo, nemanau, kad ir dabar yra.

Kai man buvo šešiolika, šeima persikėlė į Skvomišą – jis įsikūręs šiek tiek į šiaurę nuo Vankuverio. Anksčiau jo gyventojai užsiėmė miško ruoša. Dauguma žmonių dirbo lentpjūvėje, bet prieš mums ten atsikeliant tą lentpjūvę uždarė, tad miestelis vis labiau ėmė krypti į gamtos turizmo pusę. Jis ketina tapti didele slidinėjimo poilsiaviete. Dabar žmonės į Skvomišą važiuoja dėl to, kad jį pasaulyje išgarsino laipiotojai uolomis, mėgėjai važinėtis dviračiu kalnų takeliais ir panašiai.

Ten gyvendamas pradėjau domėtis muzika. Miestelyje veikė nedidelis pankų judėjimas, taigi aš su kitais vaikais iš vidurinės mokyklos ir keliais vyresniais nei dvidešimt metų eidavau į koncertus garažuose ir rūsiuose. Ėmiau lankyti gitaros pamokas ir beveik tuo pat metu kurti savo muziką.

Manau, gyvenimas Skvomiše man išties padarė didelį poveikį. Pamačiau kitokių būdų išvysti gamtos grožį. Ta vieta išsiskiria tikru grynu grožiu, žmonės važiuoja ten to pajusti. Daugelis tų žmonių priima tai kaip prekę. Užuot pajutę tikrąją tos vietos dvasią, jie vyksta čia užsiimti aktyvia veikla, daryti nuotraukų „Instagram’ui“, paskui perka vietinius sportinius marškinėlius. Bandžiau užmegzti su gamta ir tomis nuostabiomis vietovėmis visai kitokį santykį.

Skvomišas pagarsėjo pasaulyje po 2010 metų žiemos olimpinių žaidynių. Kai vis daugiau žmonių ėmė čia važiuoti, visos mano žinotos slaptos vietos, kur galėjau nueiti, neteko savo slaptumo. O kai kurios buvo tiesiog išniekintos. Dalis man ypatingą reikšmę turinčių vietų dabar išdergtos grafičiais ir purškiamų dažų piešiniais.

O dabar gyveni Dankane?

Taip, ką tik atsikėliau. Gyvenau ir daugybėje kitų šios provincijos vietų, bet nevarginsiu tavęs detalėmis.

Užsiminei apie muziką. Žinau, kad esi įkūręs vieno žmogaus grupę „Crooked Mouth“. Kada šis projektas prasidėjo? Kai Tau buvo šešiolika metų ir susidomėjai pankų muzika? Ar aplinka, kurioje augai, padarė įtaką Tavo kūrybai? Juk vietos nuolat keitėsi…

„Crooked Mouth“ įkūriau šiek tiek vėliau. Aš pradėjau nuo metalo muzikos, tuo metu būtent į ją buvau pasinėręs. Mano pirmoji grupė vadinosi „Harrow“. Mane stipriai paveikė Cascadian Black Metal. Šis judėjimas savo kūrybiškumo ir populiarumo viršūnę pasiekė kaip tik tuo metu, kai aš įsteigiau mūsų grupę. Šis pavadinimas tiems žmonėms prigijo internete, bet jie niekada nelaikė savęs jokiu organizuotu „judėjimu“, tai buvo labiau situacija, kai laikmečio dvasia daro tau įtaką. Kalbant apibendrintai, ši muzika perėmė norvegų „juodojo metalo“ estetiką, kuri paprastai pasakoja apie šaltį, ledą, niūrų Norvegijos gamtovaizdį žiemą. Buvo bandoma visa tai perkelti čia, į Ramiojo vandenyno šiaurės vakarus. Muzika ir vaizdiniai ėmė suktis apie tamsiąsias vietos gamtos puses. Begaliniai miškai, lietus ir miško žemę nuklojusios pelkių samanos. Tikrai labai stipriai buvau į tai įsitraukęs.

Vis dar prisimenu, kaip atėjau į koncertą ir mano mokyklos draugas man papasakojo apie grupę „Skagos“. Ji buvo iš Kortnio, mano gimtojo miestelio, jos nariai buvo to paties amžiaus kaip aš. Buvau nustebęs, kad tokia muzika grojama man artimose vietose, o vėliau su vienu iš grupės narių tapome labai gerais draugais. Įkūriau „Harrow“ su kitais dviem vaikinais iš Skvomišo maždaug tuo pat metu, kai ketinau važiuoti studijuoti universitete Viktorijoje. Galiausiai mes visi ten persikėlėme ir gyvenome kartu apie šešis mėnesius.

Dalis šio stiliaus muzikos kūrėjų naudoja daug akustinių instrumentų, tik su sunkesniu, „metaliniu“ skambesiu. Kuo daugiau grojau akustine gitara, tuo labiau ėmiau klausytis folkmuzikos: pradėjau nuo akustinių grupių, kurios buvo įsitraukusios į šią konkrečią sceną, paskui perėjau prie tradicinės Škotijos, Anglijos ir Airijos liaudies muzikos. „Youtube’e“ atradau aštuntojo dešimtmečio folkroko grupių, paskui ir vietos įrašų parduotuvėje, kurioje lankydavausi. Jos savininkas labai apsidžiaugė, kad jaunas žmogus susidomėjo tokia muzika, ir vedžiodavosi mane tarp begalinių lentynų su įrašais, siūlydavo, ką, jo manymu, man derėtų paklausyti. Jis netgi man duodavo nemokamų įrašų, kurie buvo kiek sugadinti ar subraižyti.

Pradinė „Harrow“ sudėtis iširo maždaug po metų, o mane ištiko šiokia tokia egzistencinė krizė ir metams mečiau studijas, nors buvau jau jas įpusėjęs. Per tą laiką dirbau Žvejybos ir vandenyno ministerijoje. Tai vyriausybinė institucija, kuri padeda išsaugoti mūsų lašišų populiaciją. Joje dirbo ir mano tėvas. Gavau laikiną darbą Britų Kolumbijos šiaurinėje dalyje, Berns Leiko miestelyje. Nuvykau ten žiemos viduryje, gyvenau netoli lašišų neršimo kanalų, atskirtas nuo Berns Leiko maždaug šimto kilometrų purvinų, miško ruošai pritaikytų kelių. Mano darbas buvo tuos kelius suarti, kad jų neapsnigtų ir mes galėtume gauti maisto. Be to, tekdavo kiekvieną rytą su dideliu metaliniu kuolu daužyti ledą, padengusį neršimo kanalus. Kartais reikėdavo tai daryti trisdešimt penkių laipsnių šaltyje. Gyvenau ir dirbau ten su kitais dviem vaikinais, ir mes buvome vieninteliai žmonės mažiausiai šimto kilometrų spinduliu.

Ten buvau atsivežęs visą įrašymui skirtą įrangą, instrumentus ir nešiojamąjį kompiuterį. Kai nedirbdavau, vienintelis dalykas, kurį galėjau veikti, buvo arba skaityti knygas, arba kurti muziką. Štai čia ir užgimė „Crooked Mouth“. Paėmiau keletą kitiems projektams rašytų kūrinių, padariau naują aranžuotę, orientuotą į folkmuziką, sukūriau ir naujos muzikos, paskui įrašiau ją. Netgi įrašiau pirmąsias kasetes, mat radau čia kažkieno dešimtajame dešimtmetyje paliktą kasečių dėžę. Mūsų vairuojami sunkvežimiai buvo tokie seni, kad juose dar buvo kasetiniai magnetofonai, taigi geriausius pasiimdavau sau, kaip ir krūvą atsitiktinių kasečių, nudažydavau jas juodai ir įrašydavau savo muziką. Kai po keturių mėnesių išėjau iš šio darbo, tas kasetes pardaviau arba išdalijau draugams.

Tai buvo 2011–2012 metų žiema. Kurį laiką toliau grojau su metalo grupe ir dirbau prie „Crooked Mouth“ kaip šalutinio projekto, kurį naudojau eksperimentavimui, kai turėdavau laiko. Iš naujo įrašęs muziką iš senų demonstracinių įrašų ir pridėjęs naujų kūrinių parengiau albumą. Jį išleido viena Prancūzijos leidybinė firma. Bet tuo metu tai vis dar buvo šalutinis projektas.

Paskui aš buvau pakviestas prisijungti prie „Communion of Saints“ rinkinio. Kaip žinai, čia atsiranda sąsajų su Lietuva, bet dar ne tokių glaudžių. (Į albumą įtrauktos Baltijos šalių grupių „Romowe Rikoito“, „Vilkduja“ ir atlikėjo Oorchacho dainos.) Tuo metu užmezgiau muzikinę draugystę su žmonėmis iš Vankuverio ir ketinau ten keltis. Ėmiau bendradarbiauti su geru bičiuliu Shawnu iš grupės „Night Profound“. Mes abu patekome į minėtą rinkinį, taigi vieną naktį nuvykau į jo namus ir pasitelkę jo įrangą įrašėme dainą „The Day of All Saints“. Manau, kad tą akimirką ėmiau vertinti „Crooked Mouth“ rimtai ir nutariau, jog noriu susitelkti į gerų folkmuzikos dainų kūrimą, o ne eksperimentuoti, kaip dariau anksčiau. Nuo tada tai tapo visiškai susiformavusiu kūrybiniu siekiu.

Studijavai anglų literatūrą. Ką, Tavo manymu, studijos Tau davė kaip žmogui, mokytojui ir muzikantui?

Daugiausia studijavau anglų literatūrą, tačiau kartu galėjau lankyti daug pasirenkamų dalykų, ir tai yra puiku. Literatūros studijos išmoko daug ko. Pavyzdžiui, istorijos, nes skaitai istorinius darbus ir privalai išmokti apie laikotarpius, kuriais jie buvo parašyti. Universitete turi išmokti deramai kalbėti apie meno kūrinius, rašyti esė, argumentuoti. Be to, ten patiri įtaką profesorių, kurie vadina save „marksistais“ ar klijuojasi kitokias ideologines etiketes. Tai man leido suprasti, ko aš nenoriu daryti savo kūryboje ir apskritai gyvenime. Polinkis kritikuoti ir viską šia kritika naikinti nepateikiant jokios pagrįstos alternatyvos buvo daugelio mano profesorių akademinės karjeros pagrindas. Man buvo labai svarbu būti tame pasaulyje ir pamatyti, iš kur tai kyla, nes aš nesu tiesiog vienas iš tų internetinių „trolių“, kurie sėdi „4chan“ bei kituose forumuose ir rėkia, kad „universitetai yra užsikrėtę marksizmu“: dauguma žmonių, besijaudinančių dėl tokių dalykų, iš tiesų nėra susidūrę su universitetais. Prieš imdamas kažkur raustis, pirmiausia turi tapti tos srities specialistu. Suvokti, ką tu gali, pasinaudoti tuo, kas gera, o tai, kas neveikia, palikti už nugaros.

Tai labai abstraktus atsakymas, bet ši patirtis mane išmokė mąstyti. Ji išmokė, kaip kritikuoti idėjas, pamatyti ne tik kritikuotinus dalykus, bet ir tai, kas gera. Mano supratimu, tai yra vienas svarbiausių antroposofijos, kaip filosofinės sistemos, aspektų, ir vienas iš dalykų, kurie man joje patinka. Savo knygoje „Kaip pasiekti aukštesniųjų pasaulių pažinimą“ Rudolfas Steineris pateikia labai įtikinamą argumentą dėl pozityvumo. Man labai svarbu tam atsiverti. Taip lengva tapti nihilistu šiame pasaulyje. Visko nekęsti – lengviausias kelias. Nieko didvyriško tame nėra.

Grįžkime prie dabarties: minėjai, kad susipažinome Kanadoje, Antroposofijos institute. Esi Valdorfo pedagogikos mokytojas ir šiuo metu dirbi mokykloje. Su kokio amžiaus vaikais? Kodėl susidomėjai Valdorfo sistema?

Dirbu su mažiukais: pirmokais, antrokais ir trečiokais. Tai mano pirmi metai mokytojaujant, taigi vertinu tai kaip mokymąsi. Proceso metu mokausi. Žaidžiu su mažyliais, groju jiems. Tai yra labai smagu, jei tik jie klausosi. Vienoje iš pamokų ėmiau mokyti gaminti valgį. Tai buvo šiek tiek chaotiška, bet kol kas niekas nenusipjovė piršto, tad manau, kad man sekasi gerai.

Kalbant apie mano susidomėjimą Valdorfo pedagogika, muzika ir menas, mano mėgtas, kai buvau jaunesnis, stipriai paveikė mano pasaulėžiūrą. Ypač bandant rasti labiau į gamtą orientuotą dvasingą požiūrio tašką. Šiuo tikslu aš studijavau daug ezoterinių darbų ir tradicijų. Iki šiol labai domiuosi šiaurinėmis runų tradicijomis. Man įdomus pasaulis žmonių, kurie perkelia senąsias ezoterines ar okultines tradicijas į šiuolaikinį pasaulį ir mato, kaip mes jas galime taikyti šiandien. Jeigu mes galime, nes esama ir pesimistiškesnių nuomonių nei Rudolfo Steinerio. Tais laikais aš skaičiau daug autorių, kurie sako, kad šiuolaikinis pasaulis yra ydingas nuo pat pamatų ir mes galime tik pabėgti nuo jo, kai jis žlugs. Vis dar manau, kad tai pagrįsta mintis. Bet tikrai ne vienintelis pasirinkimas.

Perkelkime visa tai į praktinį gyvenimą. Trumpą laiką gyvenau ir dirbau Kalgaryje. Vieną dieną darbe paslydau ant ledo, nugriuvau ir susilaužiau kelį. Gydžiausi namuose ir jau nusprendžiau, kad grįšiu į Britų Kolumbiją. Viena draugė atėjo manęs aplankyti, mes per DVD grotuvą žiūrėjome vienos tų grupių iš Cascadian Black Metal laikų muzikinį pasirodymą („Sky Burial by Echtra“), ir ji tarė: „Oho, tai panašu į advento šventimą mano vaikystės mokykloje.“ Buvau priblokštas, nes tai, ką mes žiūrėjome, buvo panašu į pagoniškas Kalėdas. Ji papasakojo, kad Kalgaryje yra Valdorfo mokykla. Tuo metu žinojau tik tiek, kad Valdorfo mokyklos yra kažkokios nepriklausomos švietimo institucijos. Ji papasakojo man daugiau apie tai, ir aš pagalvojau, kad verta tuo pasidomėti rimčiau.

Praeityje daug kartų mąsčiau apie mokytojo kelią, bet visuomeninė švietimo sistema manęs taip neįkvepia, kad nenorėjau ir iki šiol nenoriu jai priklausyti. Tuo metu aš labiau galvojau apie grįžimą į akademinį gyvenimą, bet jis Šiaurės Amerikoje šiuo metu yra visiškai suluošintas politikų. Pagalvojau, kad sugaiščiau per daug laiko tvarkydamasis su dalykais, kurie man tiesiog neįdomūs.

Tada iškilo Valdorfo galimybė. Ėmiau domėtis Rudolfu Steineriu, jo darbais ir sužinojau, kad jis susijęs su visais tais žmonėmis, kurių darbus skaičiau anksčiau. Kai kurie buvo jo kritikai, kai kurie – jo mokiniai. Galiausiai visa ta paslaptinga XX amžiaus pirmojo dešimtmečio istorija ėmė vertis prieš mane savaime. Mane vis dar stebina, kad iki šiol tiek mažai žmonių žino apie šį judėjimą, ne tik apie antroposofinį, bet ir apie visus tuos dvasinius judėjimus, kurie užgimė prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Mane stebina, kad apie tai nekalbama daugiau.

Taigi aš aplankiau mokyklą, kurioje dabar dirbu, kai tik grįžau namo iš Kalgario, ir sužinojau apie Vakarų Pakrantės instituto programą. Tuo metu truputį buvau duobėje ir nutariau, kad man reikia kažko, kas paskatintų judėti į priekį. Taigi nusprendžiau liautis klausinėti ir paklusti prieš mane išsirikiavusiems ženklams. Paaiškėjo, kad tai buvo labai geras sprendimas.

Prieš daugiau nei metus lankeisi Lietuvoje, Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje. Kokie Tavo įspūdžiai iš ten?

Tai labai graži mokykla ir buvo nuostabu pamatyti visą tą kaimo vietovę. Ypač žiemos metu.

Kuo skiriasi Lietuvos ir Kanados vaikai?

Apie tai galiu pasakyti labai daug. Jūsų šalies vaikai atrodo kur kas geriau besielgiantys. Šiaurės Amerikoje ir galbūt kitose Vakarų šalyse daugeliu požiūrių yra sunaikintos hierarchijos. Senoviškas tėvo kaip šeimos galvos suvokimas, tikintis, kad vaikas bus jam ir kitiems vyresniesiems paklusnus bei pagarbus, iš tiesų nyksta. Įprasčiau, kad tėvai nori su savo vaikais būti draugais ir nekonfliktuoti.

Mano vadovas mokykloje, kurioje dirbu, yra labai patyręs mokytojas iš Vokietijos. Jis turi hipotezę, kad nerimo ir depresijos protrūkis, kurį mes matome tarp jaunimo, galimai yra tiesiogiai susijęs su tuo, kad tie vaikai augdami nebeturi stiprių struktūrų. Tai sukelia nerimą, nes jiems suteikiama per daug pasirinkimo laisvės, nors jie dar nesugeba tokių sprendimų priimti. Prašomi priimti tuos sprendimus jie jaučia stresą, bet nežino, kaip pasakyti, kad jie to negali. Taigi tai pasireiškia kitais būdais. Ir vėliau, jeigu vaikas augo namuose ar mokykloje be struktūros, manau, jam kyla mintis, kad suaugusieji iš tiesų nežino, ką daro. Jam atrodo, kad šie tiesiog verčia jį priimti visus tuos sprendimus. Nereikia stebėtis, kad kai sulaukia paauglystės, vaikai nenori klausyti suaugusiųjų.

Mes privalome būti tiems vaikams vadovais į tokį pasaulį, kuris turi prasmę ir tikslą. Pagalvok, kaip siaubinga turėtų būti, kai tu instinktyviai žiūri į vyresnįjį šeimos narį kaip į pavyzdį, iš kurio mokaisi elgtis kaip žmogus, o jie tą tavo troškimą grąžina tau atgalios, atsakydami: susivok pats.

Aš pajutau, kad Lietuvoje ir kitose aplinkinėse šalyse šeimos yra mažiau sugadintos ir, rodos, vaikai čia auginami keliant aukštesnius standartus, reikalavimus gerbti suaugusiuosius, galbūt panašiai, kaip buvo auginama mano tėvų karta.

Su vaikais mokykloje išties buvo malonu bendrauti. Du iš tavo klasės puikiai kalbėjo angliškai ir buvo apimti jaudulio dėl galimybės šia kalba bendrauti su manim. Jie angliškai kalbėjo geriau nei kai kurie tokio amžiaus vaikai Kanadoje.

Ką Tau reiškia būti mokytoju? Tai labiau gyvenimo būdas ar darbas?

Labai greitai supratau, kad jeigu nori viską atlikti tinkamai, mokytojavimas privalo būti gyvenimo būdas. Ši veikla labai skiriasi nuo ankstesnių mano darbų. Vienas iš didžiausių iššūkių man buvo rasti būdą būti kūrybingam tada, kai visiškai nesijaučiu toks esąs. Esama spaudimo kiekvieną dieną ateiti su naujomis idėjomis. Tai turbūt gerai praktikos požiūriu, bet praeityje mano požiūris į kūrybiškumą buvo gerokai spontaniškesnis, užsiimdavau tuo tik tada, kai apimdavo stiprus poreikis. Atsisėsti ir perteikti šias patirtis vaikams, kai to nejauti, yra labai sudėtinga. Be to, turi balansuoti tarp to, ką pats norėtum daryti, ir to, kam jie tą akimirką yra pajėgūs.

Kai pradėjau mokytojauti, turėjau daugybę didelių planų ir galėjau sugalvoti daugybę įvairios veiklos, bet vos tik įžengiau į klasę, supratau: „Tie vaikai dabar netapys „Monos Lizos“, jiems pirmiausia reikia pasimokyti tyliai sustoti į tiesią liniją.“ Taigi visą laiką turi prisitaikyti, bandyti iš naujo, galvoti, kad jei kažkas nepavyko, ką dar mes galime padaryti. Dabar aš visada atviras naujoms idėjoms. Kai rudenį vaikštinėju per lapais nuklotą žemę, galvoju: „Ar galiu juos panaudoti meninei užduočiai?“

2019 metų vasarą vėl lankeisi Lietuvoje. Ką veikei šį kartą?

Dirbau Valdorfo vasaros stovykloje WESP (Valdorfo sezoninė mainų programa – aut. past.). Ji vyko netoli Molėtų miestelio, šalia nuostabaus ežero. Buvo gera dešimt dienų stovyklauti, maudytis, plaukioti valtimi, užsiimti visomis smagiomis vasaros stovyklavimo veiklomis. Aš dirbau su grupele paauglių, kuriuos tikrai buvo smagu pažinti. Mano grupėje buvo tik keli lietuviai, daug latvių, keli rusai, vokiečiai, kinai ir vienas berniukas iš Amerikos. Dirbau su mokytoju iš tos pačios mokyklos, kurioje lankiausi žiemą, Egidijumi Kabošiu – tai nuostabus pedagogas ir aš daug iš jo išmokau. Viskas buvo puiku.

Paskui pasitaikė galimybė surengti keletą koncertų. Taigi pirmą kartą Europoje grojau Kaune, „Ragainės“ krautuvėlėje. Buvo puiku, susipažinau su Ugniumi Lioge, festivalio „Mėnuo Juodaragis“ organizatoriumi. Iš Kaliningrado susitikti atvyko Glabis Niktorius iš grupės „Romowe Rikoito“, tai laikau didele garbe. Susitikau su Vytautu Rinkevičiumi iš grupės „Spanxti“ ir daug kitų šaunių žmonių. Koncertai pritraukė daug klausytojų, tai buvo tikrai įsimintinas įvykis. Paskui išsiruošiau pakeliauti po kitas Europos vietas. Be to, grojau Vokietijos miške su būreliu vietinių neofolko gerbėjų, keliaujančių pakeleivingomis mašinomis.

Kalbino Goda Zovaitė

Vertė Aidas Jurašius

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top