Karo zonoje, priešakinėse pozicijose, gyvenimas kitoks – jis labai paprastas. Pavalgyti, pamiegoti ir kad nepataikytų. Viskas. Ten nebelieka rūpesčių, kuriuos mes sau susikuriame čia. Nėra intrigų, dramų, „noriu – nenoriu“, „galiu – negaliu“. Anot fotožurnalisto Vidmanto Balkūno, žmonės ir visas gyvenimas taip supaprastėja, kad, nuvykus į karo zoną, išnyksta ir visos tavo paties problemos.
„Bet grįžus į Lietuvą būna tikrai sunku adaptuotis – kažkas ne taip pažiūrėjo, tu ne taip pasakei, per daug pasakei ar iš viso nieko nepasakei, o kažkas tikėjosi… Tada galvoji – apie ką mes čia šnekame?! Taigi būna sunku grįžti iš iki minimumo supaprastinto gyvenimo, kur svarbiausia Maslow piramidės poreikių apačia – saugumas ir maistas. O grįžus namo reikia nardyti po visą poreikių paletę – ryšių ir priklausymo, pasiekimų, saviraiškos ir t. t.“, – pasakoja V. Balkūnas, į karo zoną pirmą kartą vykęs prieš daugiau nei 12 metų.
Pasikalbėti apie karo žurnalisto darbą susitinkame „15min“ dokumentinio filmo „Nematomi žmonės: kaip Vilnius tapo NATO tvirtove“ premjeros išvakarėse. V. Balkūnas prodiusavo šį filmą apie vadovybės apsaugos, žvalgybos, sprogmenų specialistų, snaiperių, „Aro“ pareigūnų, maisto tikrintojų darbo užkulisius.
„Iš NATO susitikimo man labiausiai įstrigusi nuotrauka yra iš žvalgybos štabo. Žmonės sėdi prie stalo ir daugiau nieko – menine prasme gal nuotrauka ir nėra įspūdinga, bet niekas kitas nepadarė tokio kadro. Kad prieitum prie tų žmonių, jie turi tavimi pasitikėti, tu turi kurti ryšį ir niekada nepavesti. Tai viena svarbiausių taisyklių, jeigu nori dirbti karštuose taškuose, išskirtinėse situacijose“, – pasakoja šiuo metu „15min“ tyrimų fotožurnalistas.
Ten, kur tikra
Nelaimės ir nusikaltimai, ekstremalus sportas, alpinizmas, urvų tyrinėjimas, kariniai konfliktai, žmonių gyvenimo kritinės patirtys – tai V. Balkūno reportažų temos. „Čia tikras gyvenimas. Jeigu rašyčiau apie aktualijas, politiką, turėčiau sėdėti telefone, nuolat rengti interviu, o čia matau gimimą, matau mirtį, matau skausmą. Būnu tokiose situacijose, kuriose žmonės nemoka ir negali meluoti“, – sako Vidmantas.
Iš Varėnos kilęs V. Balkūnas fotografuoti pradėjo būdamas 10–12 metų, pirmieji jo straipsniai su nuotraukomis publikuoti vietiniame laikraštyje dar besimokant mokykloje. „Pradėjau fotografuoti nespalvota juosta su „Smenos“ fotoaparatu, pats ryškindavau juostas, darydavau nuotraukas. Baigęs mokyklą dirbau viešųjų ryšių agentūroje, bet iš ten išmetė kaip nevaldomą“, – juokiasi Vidmantas.
„2007 metais nužudė fotografą Viktorą Kapočių ir „Lietuvos rytas“ skubiai ieškojo į jo vietą fotografo. Pradėjau dirbti ir įsivažiavau. Iš pradžių tik fotografuodavau, paskui pradėjau fotografuoti ir rašyti. Dažnai lendu į tokias vietas, kur žurnalistai drauge nenori ar negali važiuoti, o jeigu nori išsamiai atspindėti temą, neužtenka tik fotografijų ar filmuotos medžiagos, reikia ir parašyti, – sako V. Balkūnas ir patikslina, jog reikia daug laiko ir nemažo įdirbio, kad tavimi pasitikėtų, pvz., specialiosios tarnybos, todėl negali paimti žmogaus iš šono ir sakyti, kad štai šis žurnalistas irgi važiuos, – tada ir tenka pabūti barbe devyndarbe.“
V. Balkūnas rengė reportažus apie migrantų krizes: 2015 m. sekė paskui prieglobsčio prašytojus nuo Sirijos iki Vokietijos sienos, 2016 m. dirbo prie Graikijos ir Makedonijos pasienio, fotografavo teroristinių išpuolių vietose Briuselyje, pandemijos pradžioje Lietuvoje fiksavo medikų darbą priešakinėse linijose kovojant su COVID-19, nelegalių migrantų krizę Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, tyrė šiukšlių mafijos pogrindį. Net keletą kartų dirbo už poliarinio rato, leidosi po žeme su urvų tyrinėtojais speleologais, kopė į įvairius kalnus su alpinistais. Reportažus rengė iš Afganistano, Kosovo, Ukrainos, Kalnų Karabacho karo zonų.
Pagrindinis darbo įrankis ne kamera ar mikrofonas, o liežuvis
Kaip išgyventi ir gauti išskirtinių kadrų tokiose ekstremaliose situacijose – turbūt ne vienam kylantis klausimas. V. Balkūnas sako, kad tiek žurnalisto, tiek fotožurnalisto pagrindinis darbo įrankis yra liežuvis: „Nuovokumas, tinkamas situacijos vertinimas ir mokėjimas laiku pasakyti tinkamą frazę arba patylėti. Gali būti labai prastas fotografas, bet jeigu turėsi liežuvį ir pateksi ten, kur kiti negali, pasieksi labai daug. Bet galioja ir atvirkščia taisyklė – gali būti techniškai labai geras fotografas, bet jeigu nemokėsi bendrauti ir nesugebėsi patekti į išskirtines vietas, nieko gero nebus. Sėdėsi prezidentūros žurnalistų vietose su 20 kitų kolegų ir gal padarysi išskirtinai kokybišką kadrą, bet tokią pačią sceną bus užfiksavę ir visi kiti 20 fotografų“, – sako V. Balkūnas ir pabrėžia, kad mokėjimas bendrauti, santykių užmezgimas, jų įtvirtinimas, nepavedimas, pasitikėjimo išugdymas yra pagrindas, be kurio nepavyks gauti reikiamos informacijos.
Anot pašnekovo, karo zonoje ar kokioje nors kitoje ekstremalioje vietoje niekas kaip mažam vaikui neaiškins, ką galima daryti, o ko ne. „Pats turi suvokti ir pastebėti, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Štai pavyzdys: karo priešakinėse linijose gyveno medikas, atvažiavome žurnalistų būrys, visi iš autobuso išsilakstė kas sau, o aš nuėjau pas tą mediką. Jo nepažįstu, pasibeldžiu ir klausiu, ar galima užeiti. Matau, kad verandoje labai tvarkingai, net pagal dydį sustatyti jo batai. Suprantu, kad žmogus pedantas, taigi prieš užeidamas gerai nusivalau batus, nusiaunu ir lygiai taip pat tvarkingai padedu palei sieną.
Mes pradedame po truputį šnekėtis, jis atsipalaiduoja, daugiau pasakoja. Tik štai vienas kolega, kuris buvo matęs, kur aš einu, neradęs sau temos aname „turguje“, irgi pasuko pas mediką. Taigi mudu su mediku šnekamės ir staiga durys atsilapoja be jokio beldimo, žurnalistas įvaro tiesiai į kambario vidurį ir aš matau, kaip mediko akys nukrypsta į apačią – į purvinus batus ant švaraus jo kilimo. „Na, kaip jums sekasi?“ – šauna žurnalistas. „Gerai“, – teatsako medikas. Žurnalistas dar pasimakaluoja, nieko negauna ir dingsta.“
Anot V. Balkūno, ši situacija puikiai iliustruoja, kad nesuveiks nei profesionalumas, nei žurnalistikos amato išmanymas, jeigu situacijose nepastebėsi, kas kitam žmogui svarbu. „Čia buvo svarbu pedantiškumas, tvarka, ir jeigu nesilaikai pašnekovo taisyklių, nieko nepeši“, – įsitikinęs Vidmantas.
Į Kabulą civiliniu reisu, atgal – kariškių „Spartan“
V. Balkūnas pasakoja, kad pirmą kartą į karo zoną vyko 2011 m. „Tuo metu su kolega žurnalistu patys nusipirkome bilietus civiliniu reisu į Kabulą. Tada aš per Krašto apsaugos ministeriją bandžiau gauti leidimą ir jie pasakė – OK. Kabule mus priėmė Lietuvos kariškiai, su jų lėktuvu po mėnesio ir grįžome namo“, – sako Vidmantas.
„Per tą laiką neblogai prasisukome: ir su apsauga, ir be apsaugos buvome, dalyvavome vestuvėse, buvome pas vietinius karo vadus, su koviniais patruliais važiavome į kalnus, vienu metu ir riaušės buvo bekylą…“ – atsiminimais dalijasi pašnekovas.
Svarbu, kaip žmogus reaguoja stresinėse situacijose
Užsienio agentūros ir didžiosios žiniasklaidos kompanijos neleidžia žmonių į karo zoną be specialių mokymų. Juose moko, kaip išgyventi apšaudymo sąlygomis, kaip slėptis nuo snaiperių, artilerijos ugnies, ką daryti, kai tavo koloną susprogdina, kai pagrobia, kaip suteikti kitam medicininę pagalbą, kaip pabėgti iš nelaisvės, kaip elgtis nelaisvėje.
V. Balkūnas sako, kad Lietuva yra maža, čia dirba vos keletas žurnalistų, kurie važiuoja į karo zonas, ir, deja, redakcijos neskiria nemažų pinigų specialiems mokymams: „Esu savanoriškai suorganizavęs 2–3 dienų kursus, kuriuos vedė medikai, kariškiai. Dalis Lietuvos žurnalistų yra juos baigę, taip pat dalis važiavo specialių mokymų į užsienį, – sako Vidmantas, bet pabrėžia, kad norint normaliai dirbti sudėtingomis sąlygomis reikia pratintis. – Mano atveju tai prasidėjo nuo avarijų, gaisrų, žmogžudysčių, narkomanų fotografavimo. Tai situacijos, kuriose pradedi emociškai prisitaikyti ir tuomet nuvažiavus į karo zoną paprastai nebebūna šoko. Blogiau būna grįžti atgal, kur žmonės sprendžia tokias nereikšmingas problemas: „Aš čia nesėdėsiu, čia purvina; einam į kitą kavinę, nes čia gėrimai prasti…“
Pabaigoje Vidmantas primena, kad, norint būti žurnalistu, nebūtina baigti komunikacijos srities mokslų, tačiau svarbu suprasti, kad žurnalistika nėra tik darbas – tai gyvenimo būdas. „Jeigu norėsi, galėsi gyventi labai įdomų gyvenimą, nors tuo pačiu metu ir emociškai nelengvą. Bet reikia tikėti tuo, ką darai, ir eiti iki galo. Svarbu nenuleisti rankų, jeigu iš pirmo karto nepasiseka, nes, ieškant lengviausių kelių, gyvenimas bus nuobodus“, – įsitikinęs V. Balkūnas.
Visas straipsnis www.euroguidance.lt.
Parengė „Euroguidance“ ambasadorė Virginija Jaruševičiūtė.
Tekstas parengtas projektui „Euroguidance“, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas