Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Kas vienija užpaliečius?

Kas vienija užpaliečius?

Turime dalykų, kurie daugiau ar mažiau mus vienija, skatina bendrystę. Viena iš galimų sričių – kultūrinės veiklos, kuriose užkoduota mūsų savastis bei vertybės, atsiskleidžiančios per įvairius renginius. „Tautiškos giesmės“ žodžiais „Iš praeities mūsų sūnūs te stiprybės semias“ siųsdami linkėjimą mūsų šaliai galimai kiekvienas susikuriame šiek tiek skirtingą praeities laikotarpį. Žvilgsnis į praeitį – tai kiekvieno asmeninės patirtys, pomėgiai, žinios ir gal netgi akimirkos situacija minčių sklaidoje. Analizuodami praeitį neabejotinai joje daugiau dėmesio skiriame sričiai, kurioje galime „minavoti“ savo darbą ar profesiją.

Kultūros darbuotojo veikloje praeities spektras turi didelę aprėptį. Kiekviena minima data atliepia savotišką spalvą, kuriai kultūros darbuotojas parenka skirtingus atspalvius.

Užpalių kultūros namų (Utenos r.) veikloje istorijos puslapiai nedūlėja. Vartomuose puslapiuose telpa ir tarmiška šnekta, ir senolių išdainuota daina, ir istoriniai faktai. Šį sykį istorija prisiminta nuo didikų Astikų giminės pradininko Kristino Astiko, kuris XIV a. pab. valdė Užpalių seniūniją. Tai pirmasis Užpalių dvaro valdytojas, po jo iki 1831 m. būta dvidešimt vieno. Kaip paskutinis dvaro valdytojas minimas Eustachijus Sapiega.  Tarp vyriškų vardų įsiterpia ir Joana Teodora Naruševičiūtė. Visos pavardės sudėliotos į buvusio Užpalių dvaro valdytojų genealoginį medį. Pasaulį užklupusi liga oficialų genealoginio medžio pristatymą visuomenei gerokai užvilkino, bet, kaip liaudyje sakoma, geriau vėliau negu niekad.

Žirgininkė, etninio paveldo puoselėtoja Viktorija Jovarienė savo iniciatyva restauruojamų Užpalių dvaro arklidžių kieme kartu su genealoginio medžio kūrimo idėjos autore Birute Minutkiene ir sumanymą įgyvendinusiais kūrėjais Jolita Levčenkiene bei Dainiumi Černiausku padėjo autografus ant Užpalių istoriją menančio kūrinio. Kūrybinį vyksmą parėmė Utenos r. savivaldybė, o genealoginis medis papildys buvusiose arklidėse veikiančias ekspozicijas. Prasmingą šiandienos ir praeities samplaiką sustiprino Utenos kultūros centro direktoriaus Eriko Druskino atliekamos lietuviškos dainos (akompaniatorius Mindaugas Aleknavičius) ir tarmiškos poezijos puoselėtojos Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilės. Autorei skaitant asmeninę kūrybą žiūrovai paniro į prisiminimus, o neišgirdę pamėgtų eilių patys deklamavo tai, ką norėjo išgirsti. Ne mažesniu jautrumu liejosi ir Eriko Druskino atliekamos lietuviškos dainos, kurias antrino ne tik paukščių čiulbėjimas, bet ir žiūrovų plojimai, lingavimas bei bendras dainavimas. Skambant dainai „Giminės“, buvusių arklidžių kiemą tarsi apgobė lietuviška vienybe spinduliuojanti skraistė, po kuria gera būti kartu.

Viktorija Jovarienė pasirašo ant dvaro
valdytojų geneologiją menančio paveikslo

Kad daina geba vienyti, nėra šiandienos atradimas. Tai galimai užkoduota mumyse. Dabartinė karta dainuoja mažiau, labiau klausosi, bet tikrai nėra abejingi dainai, o senoliai dar mena ne tik dainas, bet ir scenines interpretacijas pagal jas. Tai prisiminta Užpalių skyriaus saviveiklininkėms apsilankius Kaimynų kaimo bendruomenės šventėje. Suskambus dainai apie sudaužytą molio „uzboną“, kuris buvo išmainytas į Joną, Kaimynų bendruomenės pirmininkas Robertas Gaučys pasidavė kūrybinėms improvizacijoms, kurios susirinkusiems atgaivino jaunatvišką praeitį. Buvo ką prisiminti, kuo pasidžiaugti ir geru žodžiu paminėti. 

Dabartinis laikmetis turi kitas dainas, bet mes neturėtume dėti ant svarstyklių jų svarbos ar aktualumo. Niekas nežinome, kaip šiandieną vertins ateitis. Džiaukimės buvimu šiame laikmetyje. Džiaukimės, kad galime dalytis teigiamomis emocijomis vieni su kitais. Tai mus vienija.

Birutė Minutkienė

Nuotraukos Ramunės Žemaitienės, Vidos Kusienės ir R. Abukauskienės

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top