Prieš keletą dienų Vilniaus Gedimino prospekte aidėjo Sporto dienos renginiai, skambėjo edukacinio miuziklo visai šeimai „Išeik į kiemą“ garsai. Šis spektaklis vaikams bei jų tėveliams įsiminė dar iš kultūros maratono „Kablys“ ne tik dėl nuotaikingai pateiktos aplinkosaugos problemos, bet ir dėl žaismingų miuziklo personažų. Apie miuziklo „Išeik į kiemą“ personažus – kiemo draugus – kalbamės su spektaklio kostiumų dizainere Janina Zibireva.
Kiekvienas menininkas turi savo kūrybos braižą. Kaip Jūs apibūdintumėte savąjį?
Mano kūryba visada paremta nuoširdumu ir pozityviu požiūriu. Ji drąsi, energinga, nebijanti būti kitokia, nesistengianti įtikti daugumai, neplagijuojanti, nevulgari, lengva ir vaikiškai naivi.
Sukūrėte autentiškus kostiumus Jaunimo miuziklo teatro aktoriams miuzikle „Išeik į kiemą“. Kuo ypatingas šių kostiumų dizainas?
Sakoma, genialumo paslaptis – paprastumas. Kostiume, nesvarbu, klasikinio stiliaus ar sportinio, visada svarbiausia išsirinkti segmentą, kuris bus pagrindinis, dominuojantis ir kalbės apie idėją. Šiuo atveju paprasto kirpimo sportiniai džemperiai kalba per rankomis pieštą animaciją, kuri linksmai, vaikiškai ir paprastai iliustruoja miuziklo personažus. Man šie kostiumai ypatingi savo nuoširdumu.
Ar tai pirmasis spektaklis, kuriam kūrėte kostiumus? Ką patiriate kurdama teatrui?
Kūriau ne pirmą kartą. Visai nesenai teko kurti kostiumus asociacijos „Raudonos nosys“ spektakliui, skirtam negalią turintiems vaikams. Kuriant miuziklo „Išeik į kiemą“ aktorių įvaizdį dirbti buvo malonu ir nesunku, pavyko atsipalaiduoti, jaučiausi savose rogėse, galėjau tiesiog laisvai reikštis realizuodama savo fantaziją drabužiuose.
Kuo apranga svarbi spektaklio visumai? Kokią žinią kostiumas perduoda žiūrovams?
Visų pirma spektaklio kostiumus galima palyginti su dovanų popieriumi. Net ir vertingiausio daikčiuko nesinori dovanoti įdėjus į peršviečiamą polietileninį maišelį. Kostiumai spektakliui suteikia tam tikros estetikos, atskiria sceną nuo kasdienybės. Laikui bėgant, mūsų visuomenė tampa vis vartotojiškesnė ir nebenori investuoti į kostiumus, bet, mano nuomone, taip rizikuojama prarasti ištisus amžius kurtą teatro vertę. Taip pat kostiumai nėra tik estetinis apvalkalas – jie perduoda žiūrovams tam tikrą žinutę. Miuziklo „Išeik į kiemą“ atveju to paties modelio džemperiai su skirtingais, linksmais personažų piešiniais kalba apie žmonių skirtumus ir panašumus. Pirmiausia visi esame žmonės, turintys vienodas teises ir pareigas. Tačiau kiekvienas esame individualybė ir mūsų skirtumai mus vienija. Ranka piešdama piešinius ant džemperių, norėjau paskatinti vaikus, paauglius ir jų tėvus bent trumpam padėti telefonus ir kompiuterius į šoną, prisiminti malonų dažų kvapą ir lieti savo fantaziją drobėje, kur kiekvienas padėtas taškelis yra svarbus ir amžinas.
Šis miuziklas kalba apie aplinkosaugos problemą. Ar ši problema Jums, kaip dizainerei, taip pat svarbi?
Kaip jau minėjau, dabartinė visuomenė labai vartotojiška. Mums viskas greitai nusibosta, mes daug vartojame ir daug išmetame. Visa tai atsiliepia ne tik gamtos taršai, bet ir mūsų moralei, vertybėms. Neretai šie įpročiai pradeda atsispindėti mūsų santykiuose su kitais žmonėmis, todėl manau, kad kiekvienam moraliam žmogui aplinkosauga turi būti svarbi. Ji įkvepia būti paprastesniu žmogumi, dažniau pasidžiaugti ir senais daiktais – suprasti grožį nevertinant jo kainos, vertinti meną ne dėl autoriaus vardo, o dėl kūrybiškos jo išraiškos ir prasmingos potekstės.
Miuziklo auditorija – vaikai. Jie – viena jautriausių visuomenės grupių. Ar kuriant kostiumus miuziklo aktoriams Jūsų kūryba taip pat buvo kitokia? Iš kur sėmėtės idėjų, žinių?
Pablo Picaso yra sakęs, kad kiekvienas vaikas yra menininkas, problema ta, kaip juo išlikti užaugus. Kūryba vaikams man tarsi atostogos, nes pati dažnai jaučiu, kad viduje vis dar esu vaikas. Šis jausmas įkvepia tikėti stebuklais, tikėti meile ir taika pasaulyje, todėl specialių idėjų šaltinių nė nereikėjo ieškoti, jos kilo iš širdies.
Kiek laiko trunka sukurti kolekciją? Kaip gimsta naujos kolekcijos idėjos?
Sukurti kolekciją galima ir per mėnesį, galima kurti ir visus metus. Tai priklauso nuo to, kokios bus kolekcijos apimtys ir kam ji bus skirta. Sezoninių kolekcijų, apimančių 40 ar 50 modelių, komplektų nesu kūrusi, o ir potraukio komercinei, greitajai madai neturiu. Mane traukia kūrybinės, eksperimentinės kolekcijos, kurios koduoja tam tikras žinutes pasauliui. Tai drabužiai, kuriuos gali nešioti, jei esi pakankamai drąsus ir ryškus žmogus arba gali žiūrėti į tai kaip į meno kūrinį.
Idėjos dažniausiai gimsta neplanuotai, todėl tenka būti kantriai, kol įkvėpimas ir idėja aplanko. Mane dažniausiai įkvepia žmonės, gražaus, nuoširdaus ir taikaus pasaulio įsivaizdavimas…
Domo Šleževičiaus ir Emilijos Turbaitės nuotraukos