Kiekvienam atpažįstami biuro personažai, vaizdiniai apie tolimąją Ugnies žemę ir gyvenimiški pasirinkimai – netrukus bus išleistas jau antrasis rašytojos, Kauno technologijos universiteto (KTU) kūrybinio rašymo dėstytojos, Aldonos Tüür romanas „Baseinas“.
– Jūsų knygoje – daugiau nei 40 tūkst. žodžių. Jeigu tai būtų kilometrai, jų užtektų apjuosti Žemę ties pusiauju ir dar liktų daugiau nei tūkstantis. Kiek kelio jums pačiai reikėjo nueiti, kol ši knyga atsirado – nuo pirmos minties iki paskutinio taško?
– „Baseiną“, parašiau greičiau nei savo pirmąją knygą – „Kiltų nuoma“ – kurią parašyti užtruko net 10 metų. Tačiau nereiktų galvoti, kad sėdėjau ir rašiau dešimtmetį – tiesiog buvau ilgokai atidėjusi pradėtą rašyti tekstą. „Baseinas“ gimė per trejus metus – visus tuos metus daugmaž stabiliai rašiau, prisėsdama bent kartą per porą savaičių, su vienu intensyvesniu dešimties dienų laikotarpiu, kai rašiau kasdien.
Ši knyga gimė iš vaizdinio, pirmosios scenos baseine, ir – turbūt daug neišduosiu nes tai yra pati pradžia – nuo pagrindinės herojės mirties. Nuo pat pradžių žinojau, kad šį kartą noriu pradėti nuo pabaigos.
Nors Luisas Kerolas savo knygoje „Alisa Stebuklų šalyje“ vieno veikėjo žodžiais sako: „Pradėk nuo pradžios ir eik iki pabaigos“, pradžia gali būti visokia. Pradėti nuo pabaigos – vienas iš mano mėgstamų kūrybinio rašymo pratimų, jį dažnai duodu savo studentams.
– Pirmoji jūsų knyga „Kiltų nuoma“ rėmėsi jūsų asmenine patirtimi gyvenant Škotijoje. Kiek asmeninės patirties yra „Baseine“? Ar buvo svarbiau atsitraukti nuo savęs, ar kaip tik – priartėti kuo arčiau?
– Nuo savęs atsitraukti sunku. Skirtumas tik, ką laikome asmeniška informacija. „Kiltų nuomoje“ yra labai daug tikrų faktų. Aš gyvenau Škotijoje, Dundee universitete mokiausi kūrybinio rašymo ir tuo pat metu dirbau kiltų nuomos punkte, kurio savininkė buvo škotė ir ji darbino tik emigrantus.
Kiltas – bene geriausiai atpažįstamas šios šalies kultūrinis atributas kartu su dūdmaišiu. Savo reikšme jis šioje šalyje prilygsta smokingui – dėvimas įvairioms progomis, švenčių, išleistuvių metu.
Šie paprasti mano gyvenimo faktai atsikartojo pirmojoje knygoje, ten labai daug ir mano emigracijos patirčių. Rašau apie tai, kaip žmogus jaučiasi santykyje su svetima šalimi, kaip išgyvena tam tikrus egzistencinius dalykus. Jei kalbėtume apie „Baseiną“ – čia yra daug emocinės tiesos, tačiau mažiau gyvenimo faktų. Na, nepaisant to, kad romano veiksmas vyksta Kaune, kuriame ir gyvenu pati.
– Jei jau prakalbom apie Kauną ir kaunietiškus akcentus „Baseine“, jų iš tikrųjų daug. Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda, senieji Žaliakalnio medinukai. Kodėl šiai istorijai reikėjo būtent Kauno? Ar miestas čia – tik atpažįstama dekoracija, ar ir savotiška priešprieša tam tolimam, egzotiškam Žemės pusrutuliui, į kurį vis krypsta herojės mintys?
– Man atrodo, kad Kaunas nusipelno būti pavaizduotas. Visą savo sąmoningą gyvenimą gyvenau Kaune, jokio kito miesto taip gerai nepažįstu. Kartais man atrodo, kad Kaunas yra ta tikra, lietuviška klasika. Lietuvių autoriai ir autorės dažniausiai aprašo Vilnių – į galvą iškart ateina Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, ar Kristinos Sabaliauskaitės siužetai, kurie dažnai susiję su Vilniumi įvairiuose istorijos tarpsniuose. Kaunas kaip veiksmo vieta ryškiai suspindėjo „Raudonmedžio rojuje“, šiek tiek jo matėsi Sandros Bernotaitės romane „Akys chimeros“.
– Pačiame romane daug simbolizmo, bet ypatingą vietą užima vanduo – tai ir baseinas, ir karjeras mieste, į kurį knygos herojė važiuoja maudytis. Kodėl pasirinktas šis simbolis ir kokia jo reikšmė?
– Baseinas atsirado beveik atsitiktinai – pradėjusi rašyti nuo tos scenos, kuri vyksta baseine, darbinį failą pavadinau „baseinas“. Rašiau romaną toliau, kol atėjo laikas galvoti pavadinimą. Nieko geresnio nesugalvojau ir pamąsčiau, kad „baseinas“ – trumpas žodis, gerai atrodys ant viršelio, kartu jis yra mėlynas, o ta spalva man labai patinka.
Man patinka plaukti, bet baseine dažniau lankosi mano vyras. Jis iš tų žmonių, kurie gali atsikelti labai anksti ir eiti į baseiną prieš darbo dieną, tad gali būti, kad knygoje aprašiau jį, o ne save. Pagalvojau, kad pagrindinė herojė galėtų turėti gražią rutiną – atsikelti anksti ryte, paplaukioti baseine ir tada važiuoti į darbą.
Kita vertus, mes gyvename netoli Lampėdžių karjero, tad dažnai ten su vyru važiuojame dviračiais maudytis. Yra nuostabu Kaune turėti tokį vandens telkinį – juk tai buvęs natūraliai susiformavęs ežeras, vėliau paverstas karjeru. Tai tokia vieta, kur akimirksniu gali ištrūkti iš miesto biuro į gamtą.
– Romanas parašytas iš moters perspektyvos. Bet gal jis yra universalus ir tinka vyrams? Vyrai juk turi ir daugiau emocijų – ne tik gali būti pikti ar „jaustis gerai“.
– Statistika rodo, kad romanus šiaip dažniau skaito moterys, o vyrai dažniau skaito dokumentinę literatūrą ar fantastines knygas. Šią knygą daviau paskaityti savo broliui buriuotojui tam, kad jis patikrintų, ar gerai surašiau visus jūrinius terminus. Jis su malonumu perskaitė, negailėjo komplimentų. Vis dėlto, vienas mano draugas, perskaitęs „Baseiną“ pasakė, kad jam pasirodė, jog knyga „moteriška“ (taip ir pasakė man). Gal jam pritrūko veiksmo.
Aš tai neskirstau knygų į vyriškas ir moteriškas, nes tiek rašytojams patinka rašyti apie skirtingų lyčių ir amžiaus žmones, turinčius įvairiausios patirties (nebūtinai tokios, kokią turi rašytojas), tiek ir skaitytojų yra labai įvairių. Esame žmonės, jaučiame įvairiausius jausmus, man rodos, kad romanai tuo ir vertingi – padeda sau įvardyti jausmus, kuriuos ne visada atpažįstame patys.
– Romane nemažai biuro gyvenimo – tokio, kuris yra universalus ir atpažįstamas visiems: kolegos, santykiai, smulkūs ritualai, kasdienė organizacijos temperatūra. Kiek tai yra atėję iš asmeninio gyvenimo, kiek iš „The Office“ serialo?
– „The Office“ aš nežiūriu, bet tikiu, kad biuro patirtys universalios. Esu labai pastovi, gyvenime turėjau vos kelias darbovietes, dviejose iš jų dirbau ilgiau nei 10 metų. Per tiek metų mačiau visokiausių situacijų, sutikau daugybę žmonių ir prikaupiau pakankamai minčių medžiagos. Iš pokalbių su draugėmis suprantu, kad situacijos kartojasi ir, man atrodo, žmonės daug kur jaučiasi panašiai.
Darbovietė yra tokia vieta, kurioje turi praleisti daug laiko su žmonėmis, kurių pati nepasirinkai. Kiekvienas bandome išgyventi tokiomis aplinkybėmis, ieškome ryšių, norime su kuo nors pasikalbėti, kuo nors pasikliauti. Iš šių situacijų gali gimti ir knygos, ir serialai.
– Kita knyga?
– Taip, ji jau planuose – su kolege rašysime knygą apie kūrybinį rašymą.
– Sakykime, kad savo kūrybinio rašymo studentams duodate skaityti „Baseiną“. Kokius tris dalykus jiems patartumėte pasiimti iš knygos?
– Pirma, patarčiau studentams mokytis rašyti iš geresnių knygų nei mano. Vis dėlto, jei įvardyčiau vieną dalyką, kuris man pavyko, manau, kad gerai sugalvojau struktūrą – kiekvienas skyrius prasideda laišku ir tai sukuria tam tikrą ritmą. Na, ir priminčiau, kad teksto redagavimas yra tiek pat svarbus, ar galbūt net svarbesnis, nei pirmojo juodraščio parašymas.
Parašiusi „Baseiną“, ilgai negalėjau jos išleisti, o kai tokia galimybė atsirado – buvo praėję nemažai laiko. Rankraštį, jau po redaktorės prisilietimo, skaičiau praėjus metams nuo tada, kai atidaviau tekstą leidyklai. Skaičiau knygą kaip visai naują kūrinį, radau tikrai daug ką keistino. Manau, vertinga tekstą palikti kuriam laikui, o vėliau prie jo grįžti.
Kitaip tariant – jei vakare parašėte rašinį, išsiųskite jį ryte, kai jį perskaitysite dar kartą.
– Su kokiu jausmu norite palikti skaitytoją po to, kai jis perskaitys knygą?
– Labiausiai norėčiau, kad skaitytojas, perskaitęs knygą, parašytų man. Net nesvarbu ką, – patiko knyga, nepatiko, turi kitokių minčių. Autoriui atsiliepimas yra labai svarbus. Lengviau žurnalistams, kurie gali po savo straipsniu paskaitinėti komentarus, rašytojas ne visada tų komentarų sulaukia (čia nekalbu apie profesionalius knygų kritikus ir skaitytojus). Tad raginu, susiraskite mane socialiniuose tinkluose ir parašykite.