Žurnalistai, TV laidų vedėjai, rašytojai ir garsiausi Lietuvos keliautojai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus kartu į tolimiausias ekspedicijas leidžiasi jau daugiau nei dešimtmetį. Nuo 2006 m. drauge keliaujantis duetas sustoti neketina – sakosi bandę surasti priežasčių, kodėl turėtų nebeieškoti naujų krypčių, bet atrado tik tą patį smalsumą ir nuotykių troškimą. Populiariausi pastarojo dešimtmečio Lietuvoje keliautojai jau planuoja tryliktąjį TV kelionių projektą kartu.
Pasaulį kartu maišote nuo 2006-ųjų – ar esate suskaičiavę, kiek iš viso kilometrų kartu įveikėte?
Martynas Starkus: Bus du kartus aplink pasaulį!
Sakoma, kad, norint iš tikrųjų patikrinti draugystę, reikia kartu leistis į kelionę. Ar per šį laiką visiškai pažinote vienas kitą? O gal ir supanašėjote?
Martynas Starkus: Iš tiesų kelionėse žmonės atsiskleidžia, jų metu viskas paaštrėja: charakterio savybės, požiūrio panašumai ir skirtumai, temperamentas. O mudu per šitiek metų ne tik pripratome vienas prie kito, – pavyzdžiui, jau atmintinai žinome vienas kito knarkimo melodijas, atpažįstame kvapą, – bet ir mokame nujausti būsimas nuotaikas.
Vytaras Radzevičius: Bet nepasakyčiau, kad supanašėjome! Na nebent viršugalviais ir barzdomis, tačiau tik tiek (juokiasi).
O kokia kiekvienam asmeniškai bendrakeleivio savybė yra būtina, kad kelionė kartu netaptų erzinanti?
Vytaras Radzevičius: Man svarbiausia, jog žmogus turėtų tinkamą santykį su laisve. Kad gebėtų būti laisvas, lankstus, bet tuo pat metu – savąja laisve neapribotų kito. O tikrai sudėtinga būtų su bendrakeleiviu, neturinčiu humoro jausmo.
Martynas Starkus: Pritariu Vytarui, humoro jausmas yra labai svarbu. Taip pat kantrybė ir tolerancija. Pats turbūt negalėčiau keliauti su karštakošišku ir nepakančiu žmogumi.
Ar užtenka kantrybės ir tolerancijos Jūsų duetui? Ar pavyksta išvengti kivirčų?
Martynas Starkus: Tiesą sakant, mes su Vytaru nesipykstame. Kažkokiu būdu abu mokame pajausti situaciją dar iki nesutarimų ir taip jų išvengti. Žinome, kada reikia pasikalbėti, o kada geriau tiesiog patylėti.
Vytaras Radzevičius: Turiu pritarti, aš taip pat nepamenu nė karto, kad būtume susipykę!
Be kokio daikto niekada nesileidžiate į kelionę – galbūt vežatės sėkmę nešantį amuletą arba į lagaminą visuomet įsidedate artimųjų nuotrauką?
Martynas Starkus: Į visas keliones vežamės molinį varpelį angeliuką. Jį gavome dovanų iš nepažįstamųjų, kad sėkmę neštų. Tuomet ruošėmės dar tik į antrąją savo kelionę. Net ir būdamas molinis, tąkart angeliukas grįžo sveikas, kaip ir po trečiosios, ir po ketvirtosios kelionės… Taip ir imame jį drauge iki šiol, tapo talismanu. Dabar, žinoma, angeliukas truputį aptrupėjęs, pasibraižęs, bet vis dar keliaujantis.
Vytaras Radzevičius: Be visur lydinčio angeliuko, aš pats visada pasiimu kišeninį peiliuką ir išmanųjį telefoną. Jis reikalingas ne tik ryšiui su pasauliu palaikyti, jį turint ir artimųjų nuotraukų į lagaminą nebereikia krautis, jos – visada šalia.
Martynas Starkus: Beje, ne tik nuotraukų vežtis nereikia, reikalui esant, telefonas gali atstoti ir profesionalų fotoaparatą. Taip nutiko mūsų naujausios kelionės į Balį metu. Naktį atvykome į Kawah Ijen, ugnikalnio, esančio Javos saloje, papėdę. Pusantros valandos kopėme juo aukštyn, kad išvystume pribloškiantį vaizdą. Šiame ugnikalnyje susidaro daug sieros dujų, kurios, susiliesdamos su oru, tampa liepsna, tačiau jas ryškiai išvysti galima tik naktį. Mus, žinoma, lydėjo komanda, tačiau fotografui niekaip nepavyko užfiksuoti tų fluorescencinių liepsnų, kad ir kiek bandė – nesimatė jų kadruose, ir viskas. Visai netikėtai reikalą išgelbėjo mano „Samsung“ išmanusis. Man tai buvo tikras atradimas.
Kalbant apie kelionę į Balio salą, kas buvo įsimintiniausia?
Martynas Starkus: Iš tiesų Balis tebuvo galutinis mūsų ekspedicijos tikslas. Pakeliui aplankėme daug kitų Indonezijos salų, todėl labai sunku iš jose patirtų nuotykių išskirti vieną. Apskritai ši kelionė pasižymėjo skirtingų transporto priemonių gausa: keliavome motoroleriais, automobiliais, laivais, motociklais, lėktuvais… viskuo, kas galėjo padėti judėti salynuose. Na o Balio sala iš kitų Indonezijoje išsiskiria savo žmonėmis. Ne tik dėl jų religinių pažiūrų – jie ne musulmonai, o induistai, – bet ir draugiškumo, svetingumo.
Vytaras Radzevičius: Ne mažiau svarbu, kad keliavome ne tik ant žemės, virš jos, vandeniu, bet ir po juo! Būtent nardymas rytinėje Balio salos dalyje man ir buvo įsimintiniausia patirtis. Po vandeniu leidomės Tulamben paplūdimyje ir pasiekėme planuotą 18 metrų gylį. Braidėme po koralų pievas, grožėjomės įvairiaspalvėmis žuvimis, aptikome net Antrojo pasaulinio karo metu pašautą amerikiečių krovininį laivą!
Kokie Jūsų ateities planai ir kryptys?
Martynas Starkus: Artimiausias planas – nusipirkti kalėdinę eglutę!
Vytaras Radzevičius: Kalbant apie būsimas kryptis, kol kas nieko neišduosime. Turime tokią nelaužomą tradiciją – apie naują kelionę paskelbti tik išlydėjus senuosius metus.
Pašnekovų asmeninio archyvo nuotraukos