Meilę kalnams turi nemaža dalis mėgstančių keliauti. Tačiau degančių tokia ypatinga aistra kaip keliautojas Tadas Jeršovas – vienetai. Kiek kartų užkopta į aukščiausias pasaulio viršukalnes, alpinistui dviejų rankų pirštų suskaičiuoti nebepakanka. Vyras atskleidė, iš kur atsirado aistra kalnams, ir pasidalijo patarimais norintiems užkopti į savo pirmąsias viršukalnes.
Tadai, kaip gimė idėja užsiimti alpinizmu? Kiek laiko jau tai praktikuojate?
Viskas prasidėjo 2000-aisias, kai gyvenau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gyvenau prie vandenyno, bet vien gulėti po palmėmis man nepatiko. Už valandos kelio buvo kalnai, tad laisvu laiku nuvažiuodavau, pasivaikščiodavau aplink. Iš pradžių nueidavau po kilometrą, vėliau po du, tris, tada bandžiau kopti vis aukščiau, kažkaip užsikabinau ir įkopiau į aukščiausią Amerikos kalną, neskaitant Aliaskos.
Kokie Jūsų didžiausi pasiekimai kalnuose?
Grįžęs iš Amerikos dėliojau planus ir 2007 metais įkopiau į savo svajonių viršukalnę – aukščiausią Europos kalną Elbrusą, tada kitais metais įveikiau Monblaną, pirmą kartą nuvykau į Nepalą, Himalajus ir taip viskas po truputį prasidėjo. Nepale, Himalajuose, jau buvau gal 16 kartų. O kol kas sunkiausias ir pats gražiausias kopimas buvo 2011 metais. Devyniese įkopėme į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną Denalį. Kadangi jis šiaurėje, tai buvo šalčiausias kopimas – palapinėje rodė –27 laipsnius, o mano draugo palapinėje vieną rytą temperatūra siekė net –32 laipsnius. Tai buvo tikrai sunkiausias kalnas, į jį įlipome per dvi savaites. Paskutinė mano ekspedicija buvo 8-ių kilometrų Manaslu kalnas. Nuo bazinės stovyklos, esančios beveik 5 km aukštyje, įkopti į Manaslu viršūnę užtruko apie tris savaites.
Kokiems iššūkiams būtina pasiruošti kopiant į kalnus?
Planuojant kopimą visąlaik reikia susiplanuoti atsargines dienas. Draugai kopdami į Denalį dėl pūgos turėjo devynias dienas praleisti palapinėje, tad turi tam pasiruošti. Tokiu oru buitis tikrai sudėtinga, juk vis tiek turi pasistatyti palapinę, pasidaryti valgyti, eiti į tualetą. Šaltu oru palapinėje kaupiasi drėgmė, reikia ventiliuoti, bet ventiliuojant pučia šaltas vėjas. Tokias oro sąlygos reikia iškentėti ir būti pasirūpinus atitinkama apranga bei įranga. Taip pat gali užklupti sveikatos problemos. Vieni sunkiai pakelia aukštį, kiti pripranta lengvai. Aukščio ligos simptomai panašūs į gripo, kad jos išvengtum, reikia kilti lėtai ir gerti daug vandens. Prieš ekspedicijas visada perspėju grupę – tai tikrai ne gulėjimas po palme.
Galbūt kalnuose esate susidūręs su ekstremaliomis ar netikėtomis situacijomis?
Man saugumas – pirmiausia, tad visada tokių situacijų stengiuosi išvengti. Tačiau pamenu, kaip prieš mums pradedant kopti Aliaskoje keturi žmonės nukrito nuo perėjos, du žuvo, du išgelbėjo. Taip atsitiko, nes jie ėjo neprisisegę, tad tokių nelaimių galima išvengti. Yra buvę atvejų, kai reikėjo kviesti sraigtasparnį iki ligoninės dėl sveikatos problemų, bet viskas baigėsi gerai. Dar pasitaiko vadinamoji viršūnės karštinė, kai žmonės bet kokia kaina nori pasiekti viršūnę, nors baiginėjasi vanduo ir jėgos, jie nesustoja, o pasiekus viršų nei jėgų, nei vandens nulipimui nebepakanka. Tad tokių situacijų visada stengiesi išvengti.
Kokius daiktus svarbiausia pasiimti į tokį žygį?
Kiekvienai kelionei aš darau sąrašą. Jei ilga kelionė, reikia apsidrausti ir pasiimti visoms oro sąlygoms pritaikytas aprangas ir avalynę. Taip pat labai svarbi komunikacija, tad telefonas, nešiojamas įkroviklis, saulės baterija ir palydovinis GPS imtuvas su manimi būna nuolat. Keliautojams, kurie užsuka į mano internetinę parduotuvę, visada rekomenduoju darytis reikalingos įrangos sąrašus ir padedu juos sudaryti. Tada žinai, kad esi pasiruošęs visiems galimiems atvejams.
Kopimas į kalnus siejamas su atitrūkimu nuo civilizacijos ir patogumų. Tačiau ar be išmaniųjų technologijų būtų galima lengvai apsieiti?
Gal ir galima, bet, žinoma, su technologijomis keliauti yra žymiai lengviau. Mano principas toks, kad būtų kuo patogiau ir galėtum visas jėgas ir mintis skirti kopimui, tad oro prognozės, navigacija, žemėlapiai ir fotoaparatas tavo telefone palengvina kelionę.
Socialiniuose tinkluose nuolat dalijatės įspūdingais kalnų vaizdais. Ar fotografija – Jūsų hobis?
Tikrai taip, anksčiau esu nešęsis ir didelę, sunkią fotoįrangą, bet tai nebuvo patogu dėl svorio, o ir šaltis, drėgmė jai kenkia. Pastaruoju metu telefonai taip ištobulėjo, kad užtenka ir jų. 99 procentai mano šių metų ekspedicijų nuotraukų yra daryti su telefonu – juo patogu fotografuoti, redaguoti ir greitai dalintis. Bijojau, kaip telefonas reaguos į šaltį, bet problemų nebuvo. Taip pat džiaugiausi ilgai laikančia baterija – tai kalnuose itin svarbu.
Ką Jums asmeniškai reiškia alpinizmas?
Man tai nerealiai gražu. Negalėčiau visą dieną gulėti po palme, o kalnuose galėčiau sėdėti visą dieną ir gėrėtis vaizdais. Kitas dalykas – tai tikrai gerai išvalo mintis iš galvos, labai geras atitrūkimas nuo pasaulio. Viskas susidėlioja į vietas, ateina kažkokie verslo sprendimai, naujos idėjos.
Ar alpinizmu užsiimti gali visi norintys?
Juo gali užsiimti kiekvienas, svarbiausia pradėti nuo žemesnių kalnų, pradžioje pamėginti pavaikščioti specialiais kalnų takeliais, tada didinti aukštį, pažiūrėti, kaip į jį reaguoja organizmas. Viską reikia daryti palaipsniui. Jei tai techninis alpinizmas, reikia rankas, nugarą treniruoti, o ir šiaip kiekvienam pasportuoti nepakenks dėl geresnės savijautos, nes tuomet kalnuose tiesiog lengviau.
Nuotraukos iš asmeninio Tado Jeršovo archyvo