Solidus ir jaudinantis renginys. Taip Balzeko lietuvių kultūros muziejuje vykusią popietę apibūdino kai kurie jos žiūrovai ir dalyviai. Knygos „We Thought We‘d Be Back Soon“ pristatyme dalyvavo visos trys jos sudarytojos – Dalia Stakė Anysas, Laima Petrauskas-VanderStoep ir iš Lietuvos specialiai į šį renginį atskridusi Dalia Cidzikaitė. Knygos ištraukas skaitė Čikagos Roosevelt University dramos profesorius Kęstutis Nakas ir aktorė Audrė Budrytė. Savo mintimis apie leidinį ir jame atsispindintį skaudų lietuvių tautos istorijos tarpsnį dalijosi Chicago Cultural Alliance darbuotojas Andrew Leith. Jau ir taip stiprų emocinį įspūdį dar labiau sustiprino renginiui pasirinkta aplinka – popietė vyko trečiame muziejaus aukšte, kur šiuo metu tebeveikia paroda „No Home To Go To“, pasakojanti apie dalies lietuvių tautos dramatišką kelionę Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos į Vakarus bėgant nuo sovietinių represijų.
Suprato: knygą išversti yra būtina
Knyga „We Thought We‘d Be Back Soon“ – tai 2014 metais išėjusios knygos vertimas į anglų kalbą. Leidinyje sudėta 18 autentiškų pasakojimų apie lietuvių pasitraukimą iš okupuojamos Lietuvos. Sunkumai ir grėsmės, patirti kelyje, liūdesys paliekant gimtinę ir džiaugsmas, kad pavyko išvengti Sibiro tremties ir gal net mirties, – šiais ir panašiais jausmais yra persmelkti ilgos, ne vienerius metus trukusios kelionės liudininkų pasakojimai.
Vertimas skaitytoją pasiekia dabar – baigiantis 2017-iesiems. Sudarytojos sakė, kad knygą buvo nuspręsta išversti į anglų kalbą dėl kelių priežasčių. Visų pirma, ji buvo populiari, žmonės ją pirko ir skaitė. Ne vienas perskaitęs tvirtino, jog norėtų turėti tokią knygą, išleistą anglų kalba. Realybė tokia, kad dalis perkėlimo (Displaced Persons) stovyklas Vokietijoje perėjusių ir Amerikoje įsitvirtinusių lietuvių palikuonių dabar geriau supranta angliškai nei lietuviškai. Taip pat knygos sudarytojoms buvo svarbu, kad apie šiuos jaudinančiai papasakotus lietuvių išgyvenimus bei skaudų mūsų tautos istorijos tarpsnį galėtų paskaityti ne tik tautiečiai, bet ir amerikiečiai.
Neseniai angliškąjį knygos variantą perskaitęs amerikietis Andrew Leith renginyje pasidalijo savo įspūdžiais – knygos herojų stiprybė, pasiaukojimas šeimai, tėvynės meilė bei laisvės, demokratijos siekis jį tikrai jaudino ir stebino. ,,Skaitydamas šį fantastišką darbą ir susipažindamas su pabėgėlių patirtimi, aš jaučiau ypatingą ir nuoširdžią pagarbą šiems žmonėms, kurie, palikę namus, leidosi į pavojingą kelionę, aukojosi ir išliko tvirti“, – sakė A. Leith. Jis pripažino, kad amerikiečių mokyklose per mažai dėmesio skiriama Rytų Europos šalių istorijai. Daugelis šios šalies mokinių nėra girdėję apie Antrojo pasaulinio karo padarinius Baltijos šalims, sovietų okupaciją bei jų vykdytą masinę nekaltų žmonių – politikų, inteligentų ir intelektualų bei jų šeimų – deportaciją į Sibirą.
Liudininkų gretos retėja
K. Nako ir A. Budrytės skaitomos netrumpos knygos ištraukos, kuriose atsispindi atskiros kelių šeimų istorijos, parodos „No Home To Go To“ aplinkoje nuskambėjo ypač paveikiai. Didžiulė visą sieną dengianti vadinamųjų dipukų nuotrauka, lagaminų ir medinių dėžių šūsnis bei salėje esančios prieš 70 metų iš Lietuvos atsivežtų daiktų ekspozicijos žadino jausmą, kad tie žmonės, apie kuriuos čia kalbama, ir patys dalyvauja knygos apie savo gyvenimą pristatyme.
Knygos ,,We Thought We‘d Be Back Soon“ sudarytojos pasidžiaugė, kad dar suspėjo užrašyti pasakojimus tų lietuvių, kurie, pasitraukdami iš Lietuvos, jau buvo suaugę žmonės. Jie viską, kas vyksta, galėjo vertinti ir prisiminti kitaip nei tie, kurie į Ameriką atvyko su tėvais, patys dar būdami vaikai.
,,Kai mes sumanėme pradėti šį darbą – užrašyti išvietintųjų lietuvių pasakojimus, nuo jų atvykimo į Ameriką buvo praėję 50 metų. Nemažai tos kartos žmonių jau buvo mirę. Tačiau dar buvo tokių, kurie prisiminė ir galėjo papasakoti savo to laikmečio gyvenimo istorijas“, – sakė D. Stakė Anysas.
D. Cidzikaitė teigė, kad pašnekovai patys norėjo papasakoti tai, ką jiems teko patirti. Tačiau nemažai ypatingų istorijų liko tik jas pergyvenusių žmonių atmintyje. Nes jie nenorėjo dalytis prisiminimais, netikėjo, kad kam nors tai gali būti įdomu.
Kaip buvo renkamos, užrašomos knygoje spausdinamos istorijos, susirinkusiems trumpai pasakojo L. Petrauskas-VanderStoep. Knygos sudarytojos sakė: iš 18 pasakotojų šiuo metu likę gyvi tik trys. Visi kiti išėjo, palikę ateities kartoms pasakojimus apie savo patirtį traukiantis iš Tėvynės.
Jaunimas nori žinoti senelių istoriją
Kad tos išvietintųjų istorijos reikalingos, buvo galima įsitikinti muziejuje vykusiame renginyje. Kai kurie popietės dalyviai glėbiais pirko knygas ,,We Thought We‘d Be Back Soon“. Trims leidinio sudarytojoms buvo smagaus darbo raityti savo autografus. Seserys Krista Plačaitė ir Julija Kudirkienė, nusipirkusios po glėbį knygų, sakė, kad jas išdalins giminėms ir artimiesiems. Nes tarp papasakotų istorijų yra ir jų senelių – pedagogų Juozo ir Marijos Plačų – kelionės istorija.
Popietėje dalyvavo įvairaus amžiaus lietuvių: tokių, kurie išvyko iš Lietuvos ir susikūrė naujus namus Amerikoje, bei tų, kurie gimė čia ir pasakojimus apie Lietuvą bei jos istoriją išgirdo iš tėvų ir mokytojų. Renginyje dalyvavo JAV Lietuvių bendruomenės (LB) Kultūros tarybos pirmininkė Austėja Sruoga. Ji knygos sudarytojoms už lietuvybės puoselėjimą išeivijoje įteikė LB Krašto valdybos pirmininkės Sigitos Šimkuvienės pasirašytus padėkos raštus.
Virginija Petrauskienė
V. Petrauskienės nuotraukos