Kirpėjai, pardavėjai, padavėjai, nekvalifikuoti darbuotojai, valytojai, kosmetologai. Tai yra Lietuvoje mažiausiai uždirbančių profesijų atstovai. „Sodros“ duomenimis, jų mėnesinis atlyginimas 2014 m. vidutiniškai tesiekė nuo 160 iki 250 eurų per mėnesį.
Kodėl kai kurių profesijų atstovai mūsų šalyje uždirba tiek nedaug: ar patys žmonės per mažai stengiasi tobulėti, ar darbdaviai neskiria pakankamai dėmesio darbuotojų kvalifikacijos kėlimui? O gal tiesiog statistika neatspindi tikrovės? Mintimis ir įžvalgomis dalijasi Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) dekanė prof. E. Gimžauskienė.
Ką mažiausiai uždirbančių profesijų žmonės turėtų daryti, kad jų uždarbis didėtų?
Trumpuoju laikotarpiu tvarūs, t. y. turintys ilgalaikį poveikį, pokyčiai, ko gero, yra sunkiai įsivaizduojami, nes pagrindinė problema – žmonių mentalitetas. Žvelgiant į profesijų, kurių atstovai Lietuvoje uždirba mažiausiai, sąrašą, labai aiškiai matyti dviejų kategorijų profesijos: paslaugų sektoriaus atstovai (kirpėjai, barmenai, padavėjai) ir nekvalifikuota darbo jėga. Dėl pastarosios kyla šie klausimai: kokią Lietuvos darbo rinkos dalį sudaro nekvalifikuota darbo jėga, kiek jos reikia ir kodėl ji nekvalifikuota? Ko gero, nepriklausomos Lietuvos švietimo sistema taip ir nerado aiškios vizijos ir krypties.
Kalbant apie paslaugų sektorių, reikėtų atsižvelgti į kelis dalykus. Pirma, ko gero, į statistiką nepakliuvo tie, kurie dirba su verslo liudijimais (grožio paslaugų sektorius) ar yra įkūrę savo verslus (grožio salonus) ir darbo vietas nuomoja kitiems. Ta dalis yra save išlaikantys asmenys ir todėl iškreipia statistiką. Antra, kalbant apie mažus atlyginimus paslaugų sektoriuje, reikėtų atkreipti dėmesį į Lietuvoje vyraujančią aptarnavimo paslaugų kokybę (viešojo maitinimo, svetingumo, sveikatos ir grožio sektoriai). Reikėtų kelti klausimą, kas lemia problemą: ar mažas atlygis lemia nepakankamą paslaugos kokybę, ar pastaroji lemia mažą atlygį. Kita vertus, labai svarbus yra profesijos prestižas. Visame pasaulyje, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, kvalifikuotas padavėjas-barmenas yra vertinamas, jo atlygis tikrai nepakliūva tarp mažųjų.
Reikėtų išsamiau išanalizuoti, kokia yra šio sektoriaus darbuotojų kvalifikacija ir koks yra šio verslo sektoriaus atstovų požiūris į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ugdant gebėjimus dirbti paslaugų sektoriuje.
Ar dešimtis kartų siekiantis žemiausios grandies darbuotojo ir vadovo atlyginimų skirtumas yra normalus, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, ar Lietuvoje šios žirklės vis dėlto yra per didelės?
Remiantis tarptautinės bendrovės „Hay Group“ atliktais skirtumo tarp darbuotojų ir vadovų atlygio tyrimais, Lietuva yra devynioliktoje vietoje tarp pasaulio valstybių. Lietuvoje darbininko atlyginimas yra 7,4 karto mažesnis nei vidutinės įmonės vadovo ar didelės įmonės departamento vadovo atlyginimas, savo metinėje apžvalgoje skelbia „Hay Group“. Vokietijoje šis skirtumas siekia 4,3 karto, Didžiojoje Britanijoje – 3,4 karto.
Šios statistikos vertinimas turi būti kompleksinis. Reikėtų atsižvelgti į šalies tradiciją ir kultūrą. Ko gero, niekam nekyla klausimų, kodėl Skandinavijos šalyse šie rodikliai yra vieni žemiausių ir siekia mažiau nei 3 kartus.
Siekiant geriau suprasti statistikos piešiamą vaizdą, tikslinga analizuoti skirtingų šalių ūkio struktūros skirtumus. Šalyse, kuriose vyrauja daugiau pridėtinės vertės kuriančios ūkio šakos, šie skirtumai yra mažesni. Daugiau į tradicines pramonės šakas besiorientuojančios šalys šias žirkles turi didesnes. Viena svarbiausių to priežasčių yra darbuotojo pakeičiamumas, jo praradimo ir alternatyvos išlaidos. Tarkim, aukštųjų technologijų srityje kiekvieno darbuotojo vertė yra milžiniška, todėl skirtumas tarp vadovo ir darbuotojo atlygio nebus labai didelis.
Tad tikslinga kelti klausimą, kodėl, nors siekiame tapti į pažangias technologijas ir aukštos pridėtinės vertės produktus besiorientuojančia šalimi, labai didelė gyventojų dalis pasirenka turgaus prekeivio, emigranto, dirbančio nekvalifikuotą darbą, kelią. Reikia klausti, kiek valstybė iš tiesų investavo į tai, kad per 25 nepriklausomybės metus šalyje būtų užauginta karta, gebanti kurti didesnę pridėtinę vertę?
Per ketvirtį amžiaus Lietuvoje neužaugo nauja lyderių karta?
Iš tiesų kitas ne ką mažiau svarbus reiškinys, pastebimas ne tik Lietuvoje, yra lyderystės krizė. Vėlgi, remiantis „Hay Group“ atliktais tyrimais, galima teigti, jog gabių, gebančių pasiekti puikių rezultatų vadovų stinga.
Vadovo pozicija neturėtų būti savitikslis dalykas, tai labiau lyderystės požymis.
Lietuvai tiesiog stinga darbuotojų, norinčių tapti geriausiais lyderiais savo srityje. Darbdaviai susiduria su problema, kai, atėjus į įmonę, klausiama ne to, ką reikės dirbti, ką reikės išmokti, o kiek mokės už darbą. O kiek yra tokių, kurie nori prisiimti atsakomybę už kitus, už komandą, už bendrą rezultatą?
Šiuo atveju jau kalbame apie atsakingą lyderystę, kurios nebuvimą labai aiškiai parodė 2008 metų krizės pradžia JAV. Pagrindinė to priežastis yra ekonominė gerovė, kuri sukuria tam tikro komforto iliuziją ir po truputį mažina polinkį kurti ir rizikuoti būti geriausiam.
Taigi atlygio skirtumas negali būti vertinamas kaip didelis, mažas ar normalus. Tai yra šalies mentaliteto ir kuriamos vertės atskiruose ūkio sektoriuose atspindys. Nors JAV yra priskiriama prie aukštą pridėtinę vertę kuriančių šalių, šioje šalyje žirklės tarp vadovų ir darbuotojų pastaruoju metu didėjo sparčiausiai, o tai yra visuotinės gerovės iliuzijos ir lyderystės krizės atspindys.
Ar „Sodros“ skelbiama statistika nėra šiek tiek kreivas veidrodis, neatspindintis, kad daugelis oficialiai mažiausiai uždirbančiųjų iš tiesų gauna daug didesnes pajamas?
Manau, kad iš dalies tai tiesa, nes nėra aišku, ar į statistiką buvo įtraukti su verslo liudijimais dirbantys specialistai, o ir šešėlinio verslo įtaka gali būti nemaža, nes mažiausiai uždirbančių profesijų atstovai nesunkiai gali gauti atlygius vokeliuose. Kita vertus, galima įžvelgti ir kitų paradoksų. Šis tyrimas rodo, kad Lietuvoje daugiausia yra parduotuvių pardavėjų (61,6 tūkst.), įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovų (50,5 tūkst.), vairuotojų (39,8 tūkst.), biurų, viešbučių valytojų, kambarinių ir pagalbininkų (39,8 tūkst.) bei reklamos ir rinkodaros specialistų (38,6 tūkst.). O Lietuvos darbo biržos statistikoje didžioji dauguma šių profesijų vis dar pakliūva į paklausiausių specialybių sąrašus.
Atlyginimų didėjimas tiesiogiai susijęs su ekonomikos augimu. Ar jie gali didėti greičiau, nei auga šalies ūkis?
Teoriškai atlygis neturėtų didėti sparčiau, nei auga šalies ūkis, tačiau jau minėtos priežastys – ūkio struktūra, kuriama vertė bei darbo našumo skirtumai – šią situaciją gali iškreipti. Šiuo atveju matau keletą esminių problemų. Pirmoji – aptarnavimo paslaugų sektoriaus problema. Kvalifikacijos ir aptarnavimo kokybės poreikis tiesiogiai koreliuoja su atlygiu, o aptarnavimas Lietuvoje – didelė problema. Lietuva nenusitrins menkai mokamos darbo jėgos įvaizdžio, jei neturės aiškios švietimo sistemos, nepriklausančios nuo sėdinčiųjų valdžioje. Šaliai būtina vizija ir investicijos į jaunosios kartos ugdymą jau nuo pirmųjų mokyklos klasių.
KTU