Mano vardas Goda. Man dvylika metų. Gyvenu Norvegijoje. Čia labai gražu, bet Lietuva man gražesnė… Daug daug kartų… Daugeliu vietų… Daugeliu spalvų… Keista, kai pradedi ilgėtis to, kas seniau nebuvo taip svarbu…
Visam pasauly nėra tokio spalvoto Tėvynės ilgesio, kaip mano. Kai negyveni ten, kur gimei ir augai, kai nematai gatve einančių savo draugų, kai negali kasdien iš mokyklos grįžti ten, kur norėtum, imi to vis labiau ilgėtis. O labiausiai lietuviško rudens, įvairiomis spalvomis nudažytų lapų ir vėjo šokio juose! Mano ilgesio spalva gali būti ruda, kaip rudens niūrumas, spalvota, kaip nukritę lapai. O kartais pilka, kvapni, kaip ankstyvas rugsėjo rytas. Nepatikėsit, bet man trūksta žiemos šalčio, tokio balto balto… Ir sniego, tikrai kitokio nei čia… Ir vaikiškų žaidimų prieš pat Kalėdas. Tėvynės ilgesio spalva yra balta balta… Ar pasiilgau kaitrios saulės? Taip! Akys ilgisi pumpurėlių, ką tik pražydusių kvapnių gėlių, kurios man kvepia namais…
Būna dienų, kai mano ilgesys būna pilkas, kaip apsiniaukęs dangus, juodas, kaip naktis, kurios sapnuose kartais ieškau pati savęs… Ilgesys gali būti geltonas geltonas… Tada, kai liūdžiu be draugų.
O būna ir taip, kad spalvų nebelieka… Tada jas turiu kaskart kurti iš naujo … Kurti ir atrinkti savo prisiminimus iš daugelio spalvų, kurias reikia pačiai nusipiešti.
Štai toks tas tėvynės ilgesys… Baltas, gelsvas, žalias… Jei galėčiau – sukurčiau naują spalvą… Pavadinčiau ją „Mano Tėvynės spalva“…
Goda Levickaitė