Kuo per Kalėdas pradžiuginti dabartinės Z kartos vaiką ar anūką, jei jo kambarys ir taip primena žaislų fabriką? Kaip prie Kūčių ir Kalėdų stalo susikurti išties šventinę nuotaiką visoms trims šeimos kartoms, kai esame tokie skirtingi – vieni prisimename absoliutaus deficito laikus, kai džiugino viskas, o kitų net ir trumpam neįmanoma atitraukti nuo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų? Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) lektorė, psichologė Dovilė Jonušienė neabejoja, jog gerų žinių ieškantiesiems atsakymų į šiuos klausimus yra.
Neturėkime lūkesčių, kad vaikai šokinės iš džiaugsmo
Jonušienė pataria per šventes neturėti lūkesčių, kad viskas vyks taip, kaip televizijos reklamoje. „Jeigu mama kasmet labai stengiasi, kad prie vaišėmis apkrauto stalo nebūtų alkanų, taip pat ji elgsis ir šiemet. Todėl reikėtų ne susierzinti, o pasidžiaugti, kad ji stengiasi parodyti, kaip labai mus myli. Tad tiesiog pasistenkime kitus pagirti už puikias pastangas. Močiutę – už gardžius valgius, dėdę – už tai, kad atėjo pasipuošęs nauju megztiniu, paauglį sūnėną – už tai, kad „net“ 15 minučių pasėdėjo prie bendro stalo… Kitaip tariant, pasidžiaukime tuo, kas pavyko“, – kalba pašnekovė, pastebėdama, kad daugelyje namų per šventes susirinks trijų kartų žmonės – kūdikių bumo kartos seneliai, X arba Y kartų tėvai ir Z kartos vaikai bei anūkai. Ir visi be galo skirtingi – vyriausieji nuo kūdikystės buvo mokomi be išlygų paklusti suaugusiųjų taisyklėms, vidurinės kartos atstovai mokėsi taisykles derindami su praktika ir maištaudami, o štai mažieji visiškai kitokie – protingesni, kritiškesni, pasižymintys holistiniu mąstymu ir stebinantys savo įžvalgomis. Jų pagarbą suaugusieji turi užsitarnauti, o reikalavimus pagrįsti argumentais. „Mes laukdavome bet kokios dovanos. Bet turime susitaikyti, kad taip nebebus. Mat dabartiniai vaikai visur ieško gilesnių prasmių, stengiasi patirti, eksperimentuoti, diskutuoti. Todėl nereikia tikėtis, kad gavę žaislą jie ilgai juo džiaugsis“, – neabejoja pašnekovė.
Pasak D. Jonušienės, renkant dovaną visų pirma reikėtų pagalvoti, kokia žinutė ja siunčiama. „Dovana yra tam tikra meilės išraiška. Kitaip tariant, tai puikus būdas išreikšti savo jausmams. Bet lietuviai dažnai būna emociškai labai uždari, nemoka ar netgi bijo atsiverti kitiems“, – dėsto psichologė. Ji pastebi, kad dabartinės kartos vaikai, gyvenantys daiktų pertekliuje, netgi negali tinkamai įvertinti gaunamų dovanų. O jų per šventes vis tiek norisi. „Negali vaikui pasakyti, kad per šventes svarbiausia – šeimos bendrystė, todėl dovanų nebus. Suaugusiųjų užduotis – šiuos abu dalykus suderinti. Dovana gali tapti laišku, nešančiu žinutę, kad svarbiausia – pabūti visiems kartu. Dovanojant mergaitei, tarkime, lėlių vežimėlį ar berniukui radijo bangomis valdomą automobilį, reikėtų kartu padovanoti ir pažadą šiuos daiktus drauge išbandyti. Ir pažadą ištesėti. Bendrystės skatinimo funkciją galima suteikti bet kokiam daiktui – pyrago kepimo formelei, rogutėms, dėlionei ir t. t.“ – vardija D. Jonušienė.
Pasak jos, suaugusieji tarsi ir supranta, kad svarbiausia turėtų būti bendravimas su vaikais. Tačiau, į namus atėjus svečiams, mažieji neatsitiktinai pirmiausia žiūri į jų rankines – nes dažnai gauna dovanų. „Tai mes, suaugusieji, vaikus orientuojame į daiktus, tokiu būdu patys sau pasirašydami pliusą už parodytą dėmesį. Nors tikriausiai nėra vaiko, kuris nenorėtų drauge pasidžiaugti atnešta dovanėle ar pažaisti slėpynių“, – neabejoja specialistė.
Laiškas Kalėdų Seneliui – rimčiau, nei manote
Jonušienė neabejoja, kad yra nuostabu, jog dabartiniame informacinių technologijų pasaulyje gyvenantys vaikai iki gana vėlyvo amžiaus vis dar tebetiki Kalėdų Seneliu, nes vaiko fantazija yra labai svarbi jo emociniam intelektui. Gyvenimas į realybę augantį žmogų natūraliai sugrąžins, tačiau jokiu būdu nereikia užbėgti įvykiams už akių ir savo protingai atžalai imti aiškinti, kad Kalėdų Senelio nėra. Vaikui ši žinia gali būti netgi traumuojanti.
Pašnekovė pataria renkant kalėdinę dovaną remtis tuo, ką vaikas Kalėdų Seneliui parašė laiške. Tačiau suaugusieji šiuo atveju turėtų vaikui padėti. Nes jam pačiam sugalvoti, ko prašyti, sunku. Dėl to vėliau namuose ir gali atsirasti šimtoji besimėtanti lėlė ar šimtasis žaislinis automobilis. „Galbūt mergaitei patinka šokti, ir balerinos sijonėlis būtų svajonių dovana, apie kurią ji pati net nepagalvojo? Gal ir taip, bet vaikas visuomet tikisi, kad bus išpildytas būtent laiške įrašytas prašymas! Jeigu vaiko noras pernelyg brangus ar net nerealus, dar prieš rašant laišką nukreipkite jį kuklesne kryptimi“, – pataria pašnekovė, teigianti, kad vaiko laiškas Kalėdų Seneliui yra kur kas rimtesnis dalykas, nei daugelis mano.
„Vaiko kantrybę laukti kalėdinės dovanos reiktų labai vertinti, nes tai vienas iš nedaugelio atvejų per metus, kai jis sugeba savo poreikio patenkinimą atidėti vėlesniam laikui“, – pastebi ji.
Remiantis Z. Froidu, žmogaus asmenybę sudaro trys dalys: id, ego ir superego. Id dalis dominuoja vaikystėje ir remiasi malonumo principu, t. y. „noriu ir gaunu“. Brandus žmogus, kurio ego susiformavęs, suvokdamas realybę savo poreikių patenkinimą sugeba atidėti vėlesniam laikui. Tarkime, užbaigsiu darbą, tada eisiu į kiną. Superego yra tam tikros visuomenės taisyklės, kurias perimame iš vyresniosios kartos ir kurių laikomės.
„Tačiau kas nutiko šiandien? Pastaruoju metu ir suaugusiųjų amžiaus žmonės pasižymi vis dažniau dominuojančia id asmenybės dalimi. Vadinasi, mes savo vaikams nepadedame išsiugdyti ego, ir suaugę jie tampa tarsi vaikais, nenusiteikusiais palaukti. Dėl šios priežasties žmonės neretai skolinasi, ima greituosius kreditus. Tai yra noras čia ir dabar turėti namą, automobilį, nesugebant suderinti savo poreikių su realiomis galimybėmis“, – šiandienos visuomenės realijas komentuoja pašnekovė, pabrėždama, kad vaiko mokėjimas atidėti savo poreikių patenkinimą vėlesniam laikui, t. y. Kalėdų laukimas, ugdo jo emocinę savikontrolę, gebėjimą susidoroti su stresu.
Dovanojame pinigus – dovanojame energiją
Su pinigais vaikas nepažais. Tačiau, psichologės teigimu, jų vietoje dovanų vis dažniau pageidauja net penkiamečių tėveliai. „Jeigu vaikas turi norą, kuriam būtina pasitaupyti, pinigai tampa instrumentu šiam norui įgyvendinti. Ir mes galime prie to prisidėti. Bet jeigu dovanojame 100 Eur todėl, kad vaiko ilgai nematėme ir norime užslopinti kaltės jausmą, – taip būti neturėtų. Kitaip tariant, pinigai turi savo energiją, kurią reikėtų bandyti nukreipti vaiko atsakomybės jausmo, kūrybingumo ugdymui. Pinigų vaikas jokiu būdu neturėtų gauti už tai, kad gerai atlieka savo pareigas. Nes, šiandien gavęs 20 Eur, rytoj jis derėsis dėl 50-ies“, – neabejoja D. Jonušienė.
Kad po mažųjų svečių vizito nereikėtų namų remonto
Per šventes daugelis sulaukiame svečių su mažais vaikais. Ir dažnai nutinka taip, kad atsipalaidavę tėveliai laiką leidžia prie stalo ar netgi gėrisi savo atžalų, gadinančių daiktus, terliojančių sienas, saviraiška. Į klausimą, kaip tokiu atveju reaguoti namų šeimininkams, psichologė pateikia vienareikšmį atsakymą: tik šeimininkai geriausiai žino, kas jų namuose galima, o kas ne. Todėl nereiktų varžytis ir vaikui aiškiai pasakyti, kokios taisyklės galioja jūsų namuose.
„Nuo laikų, kai suaugusiųjų privalėjome tiesiog klausyti, iš tiesų perėjome į kitą kraštutinumą – kai vaikui leidžiama beveik viskas. Vaikų elgesio ribų klausimas šiuo metu labai aktualus, nes visi esame „pajungti“ jų norams pildyti. Z karta puikiai moka pakovoti už savo teises. Tad tėvai turėtų priminti jiems ir pareigas. Kad ir kaip būtų, tėvai vaikus turėtų ne tik mylėti, bet ir tinkamai auklėti“, – reziumuoja pašnekovė.