Vasario 4 d., ketvirtadienį, 18 val. įvyks jau dešimtoji žymaus Lietuvos kompozitoriaus ir KTU profesoriaus emerito Giedriaus Kuprevičiaus viešų paskaitų ciklo „Menas ir technologijos“ paskaita „Penktoji muzikos kilmės versija“. Maestro teigimu, muzika – tai ne tik meno šaka, žmonių bendravimui reikalinga kalba, bet ir stipri jėga, galinti ir griauti.
Susitikimas su maestro G. Kuprevičiumi vyks Kauno technologijos universiteto (KTU) Kultūros centro (Laisvės al. 13) mažojoje salėje nuo 18 iki 19.30 val. Didelio pasisekimo sulaukęs visuomenei atvirų paskaitų ciklo antrasis sezonas truks pusę metų. Paskaita bus tiesiogiai transliuojama ktu.edu.
Ketvirtoji antrojo viešų paskaitų ciklo „Menas ir technologijos“ sezono paskaita – „Penktoji muzikos kilmės versija“. Koks buvo Jūsų kelias į muziką, kaip ją atradote ir pamilote?
Kiekvienas turime savo unikalų kelią į muziką arba kelią šalia muzikos. Pastarųjų nėra daug, tačiau tas muzikos kelio neradimas dažnai susijęs ne tiek su muzikinės klausos stygiumi, kiek su nusistatymu, tam tikra poza. Pastebėjau, kad tokie žmonės negirdi ne tik muzikos.
Mano atradimai buvo nesunkūs ir nepastebimi – augau muzikanto šeimoje. Tai gundė, stebino, įkvėpė. Muzikos kelyje esu nuo ketverių metų. Būta visokių laikotarpių, net bandymų iš to kelio visai ištrūkti. Gabumai? Jie tėra tik molis, kurį turi išmokti maigyti pagal mintyse suformuotą paveikslą. Kaip lipdysi, jei nevaldai formos, faktūros, stilių, harmonijos?
Yra tokių laimingųjų, kurie džiaugiasi esą laisvi nuo studijų. Žinau iš istorijos vieną tokį savamokslį, kuris kūrė muziką įsirengęs būstą medyje netoli Leipcigo. Tuo ir liko garsus, tik, deja, ne muzikos istorijoje.
Kiekvienoje pasaulio kultūroje egzistuoja muzika. Kodėl žmonėms reikia muzikos, o be jos neapsieina nė viena tauta?
Muzika yra viena iš papildomų ir dirbtinių žmonių bendravimui reikalingų kalbų. Ją suvokti lengviau, nes ji šneka garsais, o ne raidėmis ar skiemenimis, kuriuos vienaip ar kitaip reikia išversti, kad suprastų kitataučiai.
Muzikos kalba iš esmės yra universali ir skiriasi tik stiliais ir tembrais, juk visų tautų muzikos turinys yra vienodas ir netgi priemonės panašios. Tai labai svarbi žinia tiems, kurie žavisi kraštutiniu nacionalizmu. Muzikoje niekados nebuvo ir nebus fašizmo idėjų, nebent tik kūrinių pavadinimuose.
Muzika, kai jos nėra per daug, gali pasiekti kur kas daugiau nei kalba ir visi su ja susiję procesai. Pastebėkite – svarbiausi politikų susitikimai baigiami apsilankymu koncerte arba operoje, o prasideda himnais, kurie labai panašūs vienas į kitą.
Ar kūrybinis įkvėpimas nėra pervertinamas? Kas šiandien laikoma įkvėpimu?
Kūrybinio įkvėpimo nėra tiems, kurie apie tai galvoja. Ar reikia įkvėpimo pereiti gatvę? Tiesiog eini vedamas tikslo. Viskas ateina savaime, jei yra darbo prasmė, jei žinai, ką darysi kitoje gatvės pusėje. Neapsakomą ir dažnai nepaaiškinamą įkvėpimą sukelia du skirtingi dalykai – gėris ir blogis. Poetą įkvepia pavasaris, vagį – bankas. Man patvaresnis ir kilnesnis pirmojo įkvėpimas, nors žiniasklaidai įdomesnis antrasis.
Dažnas menininkas: dailininkas, drabužių dizaineris ar muzikantas, teigia, kad įkvėpimas dažnai atkeliauja iš mūzos. Kaip ji veikia kūrybą ir koks mūzos indėlis kūrybiniame procese?
Vienas prancūzų rašytojas sakė, kad kūriniai skraido kaip drugeliai, belieka juos už sparnelių pagauti. Gali gaudyti vienas, tačiau su mūza smagiau. Ji gali būti virtuali ir kūniška. Turiu abi, tačiau antroji patikimesnė ir tikresnė. Vyrai tokias moteris vadina žmonomis.
Jeigu rimtai – virtualioji mūza yra atpirkimo auka, kai nepasiseka, o kai pasiseka – dėkoju kūniškai mūzai. Prieš iškeliaujant iš namų nauja partitūra visada savotiškai patikrinama mudviem ją perklausant. Aš tai vadinu laime.
Jūsų nuomone, kūrybingumas įgimtas ar įgyjamas?
Nėra nekūrybingų žmonių – yra tinginių, kurių kūrybingumas miega. Džiugu, jei pats ar aplinkybės tą tingulį pažadina, tačiau yra ir nepabundančiųjų. Patyriau, kad tai labai nelaimingi, pikti ir irzlūs žmonės.
Dabar išgyvename tokią fazę, kai itin daug vartojame, o kai viską gali nusipirkti – kam kurti? Tačiau dar yra tokių keistuolių, kurie ima ir sugalvoja „iPhone“, bet tai jau ne mano tema, o įrankis, diegiantis priklausomybę nuo daiktų, o ne nuo kūrybos. Betgi raminu save – tai tik fazė.
Muzikos paskirtis – sukelti klausytojams emocijų. Ar muzika gali turėti destrukcinį poveikį?
Muzikos jėga didžiulė ir ją naudoti reikia atsakingai. Paskaitoje, kurią skaitysiu vasario 4 dieną, pabandysiu atskleisti vieną muzikos kilmės istoriją, prisimindamas ir kitas. Jų yra gana daug, ir kiekvienoje rastume šiek tiek tiesos. Pasirinkau vieną, mano supratimu, svarbiausią. Kokią? Tikiuosi, atrasime kartu paskaitos metu.
Netgi tas pats muzikos kūrinys, įspraustas į sumaniai suregztos ideologijos rėmus, gali tarnauti visiškai priešingiems tikslams. Taip įvyko, kai Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kareiviams padrąsinti buvo transliuojama Bethoveno muzika. Prancūzų partizanai, pagavę tą radijo bangą, taip pat kaupė jėgas nuožmiai kovai su priešu. Muzika turi daug jėgų, tarp jų ir griovimo. Vien decibelais galima žmogų suluošinti. Yra žmonių, kurie kenkia sau be gailesčio.
Nuo pat pradžių iki šių laikų radosi naujų muzikos žanrų, stilių, instrumentų – muzika evoliucionavo. Ar galima prognozuoti, kuo muzika nustebins tolesnėje ateityje?
Muzika neevoliucionavo, kito tik įnagiai, technika, mados. Niekas nepasikeitė ir niekas nepasikeis. Kaip kad niekados nebus dviejų tokių pačių klevo lapų, taip ir niekas neišsems muzikos įvairovės jos nekintamumo paradokse.
KTU