„Aktą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jau nuo senų senovės kardu ir savo pralietu krauju buvo pasirašiusi visa Lietuva. Kiekviena mūsų karta vis sukildavo: vieni būdavo nuslopinami, tada atgimdavo kiti ir taip diena iš dienos kovėmės dėl savo tėvynės laisvės. Kovo 11-ąją mes tik pasirašėme dokumentą, kuris buvo protėvių ir visų mūsų sunkiai iškovotas jau daug anksčiau“, – kalbėjo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, Kauno technologijos universiteto (KTU) emeritas Povilas Varanauskas.
Nepriklausomybės Akto signataras, ilgametis KTU Vibrotechnikos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis ir docentas P. Varanauskas 1990-ųjų metų Kovo 11-ąją prisimena lyg vakar dieną: nerimas, baimė, sumišę su džiaugsmu ir viltimi, bei neapsakoma tėvynės mylėtojų drąsa Lietuvą pakylėjo iki nepriklausomos demokratinės valstybės.
Šiemet garbingą 75-erių metų jubiliejų pažymėjęs signataras su nostalgija papasakojo, kokius sunkumus teko išgyventi norint būti nepriklausomiems, kaip vyko Nepriklausomybės Akto pasirašymo procesas bei kas pasikeitė per 26-erius metus Lietuvoje.
Papasakokite, kas vyko 1990-ųjų kovo 11 d. Aukščiausiojoje Taryboje.
Kaip dabar prisimenu, kad tą dieną minioje mačiau stovinčią labai seną moterį su plakatu rankose: „Dieve, duok Aukščiausiosios Tarybos deputatams drąsos priimti nepriklausomybę.“ Visa tauta Kovo 11-ąją mus stebėjo ir laukė šio įvykio.
Mums, deputatams, Aukščiausiojoje Taryboje buvo išdalyti biuleteniai, kuriuose sava ranka turėjome įrašyti savo vardus, pavardes ir parašus bei verdiktą – esam už ar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Balsavimui pasibaigus, Vytautas Landsbergis garsiai skaitė visų pavardes ir balsus, kad būtų išvengta nesusipratimų.
Viešas balsavimas vyko tam, kad kiekvienas galėtų atsakyti už save. Jeigu viskas būtų vykęs slaptai, galbūt rezultatai būtų buvę kiti ir šios dienos dabar dar nereikėtų minėti.
Kokios aplinkybės tada padėjo įvykiams susiklostyti būtent Lietuvai palankia linkme?
Mums pasisekė, jog Tarybų Sąjunga, būdama pati galingiausia pagal gamtos išteklius, ėmė ir bankrutavo ekonomiškai. Ten buvo remiamasi katorginiu darbu, o visas likęs pasaulis keliavo techninio progreso kryptimi.
Viena vertus, tuometėje Rusijoje vyko ir milžiniškos inovacijos, pavyzdžiui, kelionė į kosmosą, kita vertus, žmogus buvo nustumtas nuo visų jam priimtinų gėrybių. Gyvavo tik idėja, jog socializmas nugalėjo visiems laikams.
Patys sovietų ideologai, pavyzdžiui, Aleksandras Jakobliovas, suprato, jog negalima visada gyventi tik taip, kaip kažkas liepia. Jo ir kitų aktyvistų idėjos „imperiją“ privedė prie pertvarkos, tai palengvino nepriklausomybės atgavimą. Prieš Kovo 11-ąją neramumų kilo ir Baku bei Tbilisyje, kuriame desantininkai kapojo žmones su kastuvėliais, tūkstantiniai žuvusiųjų skaičiai buvo prilyginami nuliui, o mums to pavyko išvengti.
Ar tikėjote, kad po Kovo 11-osios Lietuvai pavyks įtvirtinti ir išsaugoti savo nepriklausomybę?
Pamenu, jog kai kurie signatarai net verkė iš džiaugsmo po akto pasirašymo. Man pačiam atrodė, jog kūną iki debesų pakėlė džiaugsmingi širdies dūžiai, bet giliai viduje vis dėlto buvo neramu, juk niekas negalėjo žinoti, kas mūsų tautos laukia rytoj. Turėsim savo laisvę ar ne, man tikrai tą dieną buvo neaišku. Nors tada abejojau, šiandien džiaugiuosi, jog turime tvirtą ir nepajudinamą nepriklausomybę.
Anuomet ūpą palaikė tik mintis, jog jeigu mes ir vėl būsime nublokšti priešų priespaudos, jau būsime įrodę savo tautiečiams, kad už laisvę būtina kovoti. Tie, kurie ateis po mūsų, irgi turės didžiausią pavyzdį, jog Lietuvoje buvo daug žmonių, kurie neišsigando ir siekė savo tikslo.
Ar išoriniai agresoriai netrukdė atkurti šalies nepriklausomybės?
Sovietai nuolatos ragino atšaukti Kovo 11-osios aktą, o kadangi niekas nesiruošė to padaryti, mums buvo paskelbta blokada. Nutraukė benzino, maisto, reikalingiausių prekių tiekimą bei naftos pumpavimą. Bet rusams su blokadomis itin nesisekė: pas pačius okupantus kareivius pirkdavome benziną bei reikalingiausias prekes.
Anksčiau, kai vykdavo partizaniniai karai, kraujas tekėdavo upeliais, bet susigerdavo į žemę ir jo nebūdavo matyti. Kai šalyje buvo užtiesta balta demokratijos staltiesė, buvo matomas kiekvienas kraujo lašas. Būtent dėl to Sovietų Sąjunga bandė be ginklų, bet mūsų pačių rankomis, diplomatiškai priversti atsiimti savo sprendimą žaisdami įvairius politinius žaidimus.
Kokia šiandien būtų Lietuva, jeigu Kovo 11-ąją nebūtų buvusi įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė?
Nuomonių buvo įvairių, bet iš tikro visi nujautė, jog jeigu šita Taryba nebūtų priėmusi nepriklausomybės, atėjus rinkimų metui, būtų buvę išrinkti demokratiškesni valdantieji, kurie tikrai būtų pasirašę Nepriklausomybės Aktą.
Jeigu vis dėlto būtume likę priespaudoje, nežinia, kaip dabar gyventume. Juk istorija neatsako į klausimą „kas būtų, jeigu būtų?“.
Praėjo jau 26 metai nuo nepriklausomybės atkūrimo. Kas Lietuvoje pasikeitė per tą laiką?
Normalu, kad žmonės visada nori gyventi vis geriau ir geriau, bet niekada nesupratau tų, kurie sako, jog „prie ruso buvo geriau“. Gyvenome kreivųjų veidrodžių karalystėje: okupantai buvo vadinami broliais, o tuometiniai priešai teigė, jog savo priespauda mums neša laisvę.
Kas tuo metu buvo bent trupučiu geriau, nei yra dabar? Anuomet būdavo didelė nuodėmė ką nors pavogti, net ir tada, kai žmonės dirbo mašinoms, ne sau, o ilgiausiose eilėse turėdavome laukti, kad įsigytume būtiniausių produktų. Dabar visuomenė pati bando pasipelnyti iš visų galimų situacijų, ir tai yra itin didelis moralinis nuosmukis. Kita vertus, dabar turime visko, ko norime: automobilius, maisto, rūbų, ir esame visiškai nepriklausomi.
Anksčiau niekas net neįsivaizdavo, kad nedirbantys žmonės gali gauti pašalpas, benamiai ir neturintys jokių pragyvenimo šaltinių gali gerti ir rūkyti, o kiti žmonės dar juos ir šelpia arba kažką perka. Iš esmės pasikeitė visi santykiai tarp žmonių jau tada, kai atsirado pinigai, o kartu su jais ir „vergovė“. Akmens amžiuje žmonės nudobdavo žvėrį ir visi kartu linksmindavosi, kol jį suvalgydavo. Dabar dirbame vieni kitiems, atsirado pinigų perteklius ir nepriteklius. Kai pagalvoju, per 26-erius metus labai daug kas pasikeitė.
Kaip manote, ar po šitiek metų ši šventė išlaiko savo autentiškumą ir svarbą?
Šiuolaikinis jaunimas nežino, ką reiškia gyventi priespaudoje. Žmonės pamiršta, ką reiškia negalėti kažko nusipirkti, negalėti kažkur eiti. Visiems nepriklausomybė dabar atrodo savaime suprantamas dalykas. Lietuvoje patriotiškumas pasidarė išvis nebemadingas.
Kad ir kaip būtų, tiek Kaune, tiek Vilniuje buriuojasi žmonės, vyksta įvairiausios eisenos, visuomenė nepamiršta savo šaknų ir perleidžia jas iš kartos į kartą.
Ypatingų tradicijų švęsti šią dieną neturiu. Šiais metais keliausiu į iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą Aukščiausioje Taryboje, dabartiniame Lietuvos Respublikos Seime.
KTU