Tėvai dažnai pagalvoja apie tai, kaip paskatinti vaiką vietoj planšetinio kompiuterio į rankas imti knygą. O gal pasaulis keičiasi ir tai, kad vaikai mažiau skaito, yra visai natūralu? Šiandien leidykla „Nieko rimto“ kalbina aktorę, laidų vedėją ir trijų vaikų mamą Kristiną Savickytę-Damanskienę ir diskutuoja apie vaikų skaitymą, įdomias knygas ir tai, kas svarbu renkantis knygą.
Koks vaikystėje buvo Jūsų santykis su knyga?
Iš tikrųjų vaikystėje skaičiau daug. Mūsų laikais knygų skaitymas buvo savaime suprantamas dalykas. Neturėjom labai daug pramogų, kompiuterių nebuvo, televizorius buvo tik tam tikru laiku – „Labanakt, vaikučiai“. Dar per atostogas mums parodydavo „Kapitoną Vrungelį“ ir „Kapitoną Tenkešą“ – filmus, kuriuos mokėjom mintinai. Knyga ir buvimas lauke buvo dvi mano vaikystės pramogos. Taip pat aš augau namuose, pilnuose knygų. Iki šiol man knyga yra ne tik priemonė praleisti laisvalaikį, bet ir interjero detalė. Todėl man labai gražu bibliotekos. Aš ten puikiai jaučiuosi ir mėgstu būti tarp knygų. Taigi vienas dalykas – nelabai daugiau turėjom ką veikti, o kitas dalykas – tėvai labai daug skaitė. Tai santykis su knyga ir buvo toks, kad skaičiau tikrai labai labai daug.
Kalbant apie Jūsų vaikų knygas, kokios buvo pirmos ir kokios mėgstamiausios?
Labai sunku įvardyti, kurios knygos yra iš tiesų pirmos. Mano dukrų pirmosios knygos buvo minkštos, tinkamos vaikams iki metų. Iš pradžių jos gaudavo tų minkštų plastikinių knygų, paskui medžiaginių, vėliau jas pakeitė knygomis su daug paveikslėlių. Ir iš tiesų tai labai pasiteisino. Jos pamėgo su knygomis migdytis, jas skaitydavo, vartydavo paveikslėlius. Man atrodo, tas įprotis turėti knygą irgi prisidėjo prie to, kad jos skaitė nuo gana ankstyvo amžiaus. Mano dideliam liūdesiui, dabar nebeskaito. Bet vėlgi tai paauglystė, tad manau, kad tai galbūt laikinas nuėjimas nuo knygų… O gal ne? Galbūt tai laikmetis keičiasi ir gal mes informaciją priimam kitaip? Negaliu pasakyti. Mėgstamų knygų jos turėjo: labai mėgo „Ką žmonės dirba visą dieną?“, vėliau, aišku, labai džiaugiausi, kad „suskaitė“ ir Astridą Lindgren. Žinoma, turėjo ir savo laikmečio knygų, negali nuo to pabėgti: mėgo ir knygas apie Harį Poterį, ir kitas.
Kaip Jūs įsivaizduojate, kokia turėtų būti įdomi knyga vaikams?
Labai sunku pasakyti, nes dabar vaikai auga visai kitokie. Nori nenori, technologijos juos supa. Ir aš pati, pavyzdžiui, kartais matau, kad man sunku susikaupti knygai, nes mane veikia tai, kad visą informaciją gaunu labai greitai. Pavyzdžiui, Motiejus labai mėgsta knygas apie Joną (leidykla „Nieko rimto“). Ten lyg ir nėra istorijos, bet istorijas gali kurti pats, žiūrėdamas į paveiksliuką. Aš vis dėlto esu seno kirpimo. Manau, kad vis tiek knyga turi turėti istoriją. Ir aš, kaip mama, vis tiek noriu, kad vaikas išgirstų kažką, kas jo širdelėj nusėstų, kad tai pažadintų užuojautos, kliūčių įveikimo, pergalės jausmus. Tai, mano požiūriu, yra vertybės.
Ar yra tokių dalykų, kurių gali išmokyti tik gyvenimas, bet neišmokys knygos?
Iš tiesų tai, ką patiri pats, tave paveiks stipriau negu tai, ką perskaitei knygoje. Tačiau atsidūrus kritinėje situacijoje tai, ką skaitei knygose, irgi gali padėti priimti sprendimus. Žinoma, nenuvertinčiau knygų, bet tai, ką vaikas išmoksta per patirtį, yra be galo svarbu. Turiu omenyje gyvą patirtį, ne tai, ką mato ekranėlyje ar kai žaidime nugali kokį kovotoją, o tai, su kuo susiduria gyvenime. Manau, kad patirtis niekaip nepakeičiama knygomis, bet knygos gali prisidėti.
Ar yra amžiaus ribos, nuo kada reikėtų įduoti vaikams pirmąsias knygas?
Kuo anksčiau vaikas mato knygas, tuo geriau. Iš tiesų dabar skaičiau visokių tyrimų… Knygas, kurias mes patys skaitom, tą pačią J. Ivanauskaitę (rodo į ant stalo gulinčias knygas), aš galėčiau, jei turėčiau kūdikį, tiesiog garsiai skaityti vien tik tam, kad vaikas girdėtų. Ir tai gali suformuoti tam tikrą įgūdį vaikui praleisti prie knygos šiek tiek laiko vien todėl, kad mama skaito jam garsiai – net nebūtinai vaikams skirtą literatūrą. Kuo greičiau vaikas suvokia, kad knyga yra laiko leidimo būdas, tuo geriau. Net jeigu kalbame apie megztas knygas, veltas knygas, tas, kur vaikai kažką dėlioja… Vis dėlto versti puslapius, imti knygą reikia kuo anksčiau.
Ar svarbi knygos išvaizda, iliustracijos? Ar ji gali mokyti estetikos?
Visada atkreipiu dėmesį į tai, kaip knyga atrodo. Žinoma, svarbu turinys, bet šiais laikais, kai pasiūla labai didelė, įėjęs į knygyną nežinai, nuo ko pradėti rinktis, tad turi pats turėti labai aiškius kriterijus. Manau, kad knygos išvaizda labai svarbu. Tikrai visada atkreipiu dėmesį, kai knyga įdomiau iliustruota, apgalvota. Net jeigu tai knyga, kuri neturi viduje iliustracijų, tada svarbu, kad būtų apgalvota, kas yra viršelyje. Visada pasvarstau, ką norėjo perteikti dailininkas, pasirinkdamas vieną ar kitą įvaizdį. Taigi iš to gali išskaityti tam tikras istorijas.
Ar tikrai visos knygos lavina vaikus? Ar atsiranda ir tokių, kurias parsinešęs namo supranti, kad padarei klaidą?
Aš prieš pirkdama knygas jau būnu su savimi susitarusi, ką pirksiu. Ypač dabar, kai yra bibliotekų, knygos nepigios ir dar užima vietą. Neseniai pati labai rimtai pasvarsčiau, ką viena ar kita knyga veikia mano namuose, ir kai kurių atsisakiau, išdalijau draugėms, kai ką atidaviau bibliotekoms. Manau, kad tėvai šiame informacijos laikotarpyje rinkdami knygas savo vaikams turėtų pavartyti, pasiskaitinėti, pasiklausti rekomendacijų, paieškoti informacijos. Kai šiek tiek daugiau susiduri su knygomis, atrandi autorius, iliustratorius, kurie tau patinka arba nepatinka ir turi savo braižą. Ir tai irgi yra svarbu. Pradedant nuo to, kad yra leidyklų, kuriomis gali galbūt labiau pasitikėti, todėl labai svarbu turėti kriterijus, kurie svarbūs būtent tau.