„Viešojoje erdvėje pasigendu ekspertinės diskusijos valstybės valdymo, švietimo sistemos, socialinių reformų temomis. Neabejoju, kad mokslininkai turėtų ką pasakyti“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) studijų prorektorė Jurgita Šiugždinienė. Pasak jos, Lietuvos akademikai per mažai komentuoja aktualius valstybei dalykus.
Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo duomenimis, prestižinių universitetų profesūra turi nemažą socialinę įtaką ir yra laikoma šalies elito dalimi. Be to, elito – žmonių, turinčių aukščiausią ekonominį, socialinį ir kultūrinį kapitalą, – kuris sudaro 6 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų, dauguma yra tų pačių prestižinių aukštųjų mokyklų (tarp kurių – Kembridžas, Oksfordas, Londono ekonomikos mokykla) absolventai. Kokybišką aukštąjį išsilavinimą turinti visuomenės dalis akivaizdžiai daro įtaką valstybės gyvenimui.
Nors pastaruoju metu žiniasklaidos akiratyje vis dažniau atsiranda aukštasis mokslas, jo atstovai, kurie turėtų būti ypač suinteresuoti tematika, viešumos neretai vengia. „Dažnai girdžiu atsakymą: „Nenorime pasirodyti kaip vienos ar kitos vyriausybės, ministerijos kritikai, nes gali būti sunku gauti finansavimą, nebekvies į darbo grupes“, – teigia J. Šiugždinienė.
Pasak aktyviai valstybės valdyme dalyvavusios KTU studijų prorektorės, pastangos nebūti abejingiems, dalytis įžvalgomis savo ekspertinėje srityje yra kiekvieno piliečio pareiga. Kita vertus, aukštojo mokslo diplomas nebūtinai suteikia reikiamų valstybės valdymo žinių.
Prieš kurį laiką viešojoje erdvėje vyko diskusija, lyginanti Lietuvos ir kitų – tolimų ir kaimyninių – šalių vyriausybių narių išsilavinimą. Atrodome liūdnai. Kaip manote, kokios to priežastys?
Priežastys įvairios. Politinės partijos vis dar ieško žmonių, kurie priklausytų partijai arba būtų jai galimai lojalūs. Pačiose partijose žmonių, kurie būtų pasiruošę tapti ministrais, nėra daug, reikia juos auginti.
Kita vertus, nėra kriterijų, kokios yra svarbiausios ministro kompetencijos, kokių reikia. Žiniasklaidoje išplatintame dokumente, kuriame pateikiama informacija apie Singapūro ministrų kabineto sudėtį, matyti, kad tarp jo narių vyrauja tarptautinė patirtis, viešojo sektoriaus išmanymas, kalbų mokėjimas. Dauguma ministrų turi daktaro laipsnį.
Gal žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, tiesiog neina į politiką?
Žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, partijose, kaip ir Lietuvoje, yra daug, tačiau tai nereiškia, kad jie gali būti ministrais. Reikalingas platus matymas, pasaulio reikalų išmanymas, kalbų mokėjimas, lyderio charizma ir dar daug dalykų, kuriais nebūtinai pasižymi visi pretendentai į ministrus ar dabartiniai ministrai.
Politiko kelio pasirinkimas būnant akademiku ar sėkmės lydimu verslininku yra rizikingas žingsnis – politikai reikia skirti visą savo laiką. Vadinasi, tam tikram laikui tenka „iškristi“ iš verslo ar akademinės karjeros, o sugrįžti visada labai sunku.
Mes apie tai mažai kalbame, bet tai yra būtent ta rizika, kurios bijo dauguma jaunų, sėkmės lydimų žmonių. Tikrai žinome ne vieną pavyzdį, kai po poros kadencijų Seime buvę sėkmės lydimi verslininkai ar mokslininkai nebeatranda savo vietos gyvenime.
Kaip politinė karjera gali pakeisti mokslininką, akademiką?
Nemanau, kad buvimas politiku turėtų labai pakeisti akademiką ar kitą žmogų. Tai turbūt priklauso nuo jo vertybių sistemos. Manau, kad didžiausia rizika slypi pačioje mūsų visuomenėje. Mes turime mažai pagarbos kitai nuomonei, kitaip mąstančiam. Dažnai pastebiu, kad žmonėms sunku suprasti, jog yra labai gerai turėti skirtingą požiūrį, poziciją. Visuomenė vis dar susiskaldžiusi ir mąsto kategorijomis „už“ ir prieš“. O juk mūsų skirtingi požiūriai, gebėjimas konstruktyviai diskutuoti ir yra tobulėjimo, vystymosi variklis. Taigi yra labai normalu ir sveikintina, kad žmonės, tarp jų ir akademikai, turi pažiūras ir drįsta jas viešai išsakyti.
Tačiau ar tai daroma pakankamai?
Mūsų mokslininkai, akademikai galėtų būti aktyvesni teikdami pasiūlymus, reikšdami nuomonę viešojoje erdvėje. Žinių portaluose gal labiau matomi politologai arba ekonomistai. Labai pasigendu ekspertinės diskusijos valstybės valdymo, švietimo, socialinių reformų, kitais svarbiais klausimais. Neabejoju, mokslininkai turi ką pasakyti.
Kalbuosi su mokslininkais, dažnai raginu rašyti. Nebūtina kritikuoti, reikia siūlyti, kartais akcentuoti tam tikrą galimą riziką. Dažnai girdžiu atsakymą: „Nenorime pasirodyti kaip vienos ar kitos vyriausybės, ministerijos kritikai, nes gali būti sunku gauti finansavimą, nebekvies į darbo grupes.“ Tai puikiai iliustruoja situaciją: „tas, kas ne su mumis, – prieš mus.“
Kita vertus, žiniasklaidoje atsiranda vis daugiau su mokslo pasiekimais susijusių temų. Gal tai irgi yra būdas daryti įtaką?
Džiaugiuosi, kad situacija keičiasi. Mokslininkai yra raginami rašyti ne tik į mokslinius žurnalus, bet ir į žiniasklaidos priemones, skirtas plačiajai visuomenei ar praktikams. Kai kuriuose universitetuose mokslininkų vertinimuose atsiranda mokslo populiarinimo straipsniai, paskaitos, skaitomos plačiajai visuomenei, praktikams. Kai kurie moksliniai žurnalai jau prašo rašyti rekomendacijas verslui ir viešajam sektoriui.
Man atrodo, labai svarbu, kad tai, ką kuria mokslininkai, būtų suprasta ir papasakota visuomenei. Jeigu mes nesugebame paprastai paaiškinti to, ką sukūrėme, mes beverčiai.
Kas lemia žmogaus politinį aktyvumą, visuomeniškumą? Kodėl Jums tai yra įdomu, rūpi?
Žmogaus aktyvumą, pilietiškumą daugeliu atvejų lemia charakteris, auklėjimas šeimoje ir švietimo sistema. Jeigu raginsime savo vaikus nebūti abejingus, netoleruoti blogai besielgiančiųjų, būti atsakingus ne tik už save, bet ir už šalia esančius, ateityje turėsime atsakingus piliečius. Labai svarbu, kad dėstytojai ragintų studentus išsakyti savo nuomonę, argumentuoti, kritiškai mąstyti. Tai yra labai svarbi prielaida, kad jauni žmonės būtų aktyvūs ir pilietiški ateityje. Deja, vis dar pasitaiko dėstytojų, kurių nuomonė yra vienintelė teisinga.
Man rūpi, kas vyksta mano valstybėje. Jeigu aš matau, kad priimami neteisingi sprendimai, jaučiu pareigą pareikšti savo nuomonę. Žinoma savo ekspertinėje srityje. Ne visada užtenka laiko sureaguoti, bet jaučiu tokią pilietinę pareigą.
KTU