Birželio 4 dieną Ignalinoje surengtas XI Aukštaitijos regiono sutartinių festivalis „Sutarjėla“ atvėrė vasaros sezono vartus. Gražioje erdvėje prie Palaukinio ežero, po svyruojančiais beržais, ragų gaudesiu pradėtoje šventėje skambėjo net 18-os kolektyvų atliekamos sutartinės. Kiemeliuose triūsė senuosius lietuvių amatus pristatantys amatininkai, tautodailininkai, buvo demonstruojami lietuvių archeologiniai kostiumai ir jaunųjų dizainerių sukurtos kolekcijos „Baltiški ženklai“ drabužiai. Kaip sakė šventės vedėjai Sigutė Mudinienė ir Kęstutis Žemaitis, festivalio simbolis – šimtaraštė juosta – į Ignaliną atkeliavo iš Panevėžio, o kitąmet aplankys Molėtus. Festivalį Ignalinoje organizavo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija bendradarbiaudama su Ignalinos rajono savivaldybe, kultūros įstaigomis ir folkloro ansambliu „Čiulbutė“.
Šventės svečius ir dalyvius pasveikino direkcijos vadovas Gedas Kukanauskas ir savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis. „Didžiuojamės, kad toks puikus renginys vyksta unikaliame Ignalinos krašte, kuris puoselėja savo senąją kultūrą, yra išlaikęs tarmes ir čia skamba sutartinės“, – meras dėkojo parko direkcijai, visoms rajono įstaigoms, kurios prisidėjo prie festivalio organizavimo, ir visiems linkėjo gražios vasaros, įsimintinų jubiliejinių renginių. Merui buvo dovanotos festivalio ir Ignalinos 150-mečio simbolinės monetos.
Sutartinių švente džiaugėsi ir Lietuvos liaudies kultūros centro atstovė Loreta Sungailienė. Ji pasidalijo įspūdžiais iš apsilankymo UNESCO būstinėje, pokalbio apie aukštaičių pasididžiavimą – sutartines – ir linkėjo, kad senosios dainos ir protėvių kultūra būtų gyva, aktuali, vis atsinaujintų mūsų šventėse, praturtintų gyvenimą. Na o sutartinės – archajiškiausias folkloro klodas – pripažintas UNESCO nematerialiuoju kultūros paveldo perlu. Jose užkoduota mūsų senolių išmintis, iš lūpų į lūpas atkeliavusi iš seniausių laikų iki mūsų dienų. Be to sutartinės ne tik giedamos, jos atliekamos ir įvairiais instrumentais – penkiastygėmis kanklėmis, skudučiais, ragais, daudytėmis ir lamzdeliais, giedamoms sutartinėms dažnai pritariama būgnu. Yra užrašyti ir atkurti įvairūs šokamųjų sutartinių tipai. Jau keletą metų sutartinės Lietuvoje lyg iš naujo atrandamos.
Festivalio koncertas pradėtas bendra visų dalyvių sutartine „Rimo tūto sutarjela…“. Vėliau skambėjo šventės šeimininkų – folkloro ansamblio „Čiulbutė“ (vad. Sigutė Mudinienė) – Ignalinos krašto sutartinės. Į bendrą sutartinių pynę gražiai įsipynė giedotojų kolektyvai „Trys keturiose“ iš Vilniaus, „Seluona“ iš Zarasų, „Sasutalas“ ir „Kadujo“ iš Kauno, Utenos „Sėdauta“, Švenčionėlių „Lakiūtė“, „Abelėla“ iš Anykščių. Kupiškio „Kupkėmis“ atvežė šokamąsias grupines sutartines. Kauniečiai „Linago“ sutartines grojo penkiastygėmis sutartinių kanklėmis, ragais ir skudučiais. Ragus, daudytes, skudučius pūtė ir Kupiškio „Vijūnytės“ bei Kernavės „Medgrindos“ folkloro kolektyvai. Dvejines sutartines giedojo žymioji Rugiaveidė su dukra, Lazdinių vyresniųjų ansamblis kartu su Adutiškio jaunimo kolektyvu „Vosilkėla“ parodė paruginių sutartinių programą.
Koncerto metu buvo pristatomos autentiškų baltų genčių kostiumų ir jaunimo improvizacijų baltų genčių kostiumų tema kolekcijos. Daiva Steponavičienė (Rugiaveidė) gražiai pakomentavo senojo geležies amžiaus ir vėlyvojo geležies amžiaus rekonstruotus autentiškus baltų genčių kostiumus, kuriuos demonstravo Ignalinos jaunimas. Utenos kolegijos aprangos dizaino ir technologijos studijų programos absolventė Edita Kušleikienė atvežė dvi kolekcijas – improvizacijas baltų genčių kostiumų tema – „Etnoritmu“ ir „Ralio ralio“. O Vilniaus dailės akademijos Telšių skyriaus studentai pristatė kolekcijas „Kopų dvasia“, „Etnoatgarsiai“, „Etmoralė“ ir „Pasivaikščiojimas miške“. Buvo įdomu pakeliauti praeities vizijose, pasižiūrėti, kaip keitėsi mūsų protėvių apranga, kokios įdomios buvo drabužių detalės.
Na o pievelėje aplink sceną šurmuliavo archeologinių amatų kaimelis. Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ nariai demonstravo senuosius amatus: dirbinių iš odos (žaislų, aksesuarų, avalynės) rekonstrukcijas; baltų aprangos detalių gamybą ir archajinį mezgimo būdą; senovinę puodininkystę (lipdyta ir apžiesta keramika); stiklo karolių gamybą; juvelyriką; gintaro amuletų, papuošalų rekonstrukcijas. Katile ant laužo buvo verdamas kopūstų, žirnių ir mėsos troškinys, kuriam naudoti senovės lietuvių prieskoniai: kanapių sėklos, kadagio uogos, įvairios žolelės ir kt. Kalviai demonstravo kalvystės meną, rodė jau nukaltus dailius daiktus. Visi norintys atminimui galėjo nusikalti Ignalinos jubiliejinę ir „Sutarjėlos“ festivalio monetą.
Sutartinių atlikėjai, sugiedoję paskutinę giesmę, išvyko giesmėmis ir ragų garsais palydėti saulės nuo didingojo Ladakalnio. Pasiliekančius vasaros sezoną jubiliejinėje Ignalinoje kvietė pasitikti smagios grupės: „Kūjeliai“ ir „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“.
Parengė Lina Kovalevskienė