Kunigo, vienuolio pranciškono, Vilniaus Bernardinų bažnyčios rektoriaus, sovietmečio rezistento, politinio kalinio Juliaus Sasnausko kalba Laisvės gynėjų dienos 30-mečio minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Viskas tą sausio naktį buvo aukščiausio laipsnio: ir malda, rodos, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vienybė, ir išmintis, ir pati tiesa – viskas iki pat dangaus aukštybių, iki pat sielos dugno, kiek tai įmanoma pasiekti. Vieną kartą gyvenime gali taip nutikti. Iš kur, iš kokios stebuklų mašinos visa tai? Niekas nepasakys. Bet aišku, kad nebuvome mes vieni tą naktį, vieni prieš tankus, kad ir kiek įkvėpti, pasiryžę, ištroškę laisvės, nebūtų buvę gana stovėti plikomis rankomis prieš tankus. Šiandien, kai dėkojame visiems laisvės kovotojams, ypač tiems, kurie atidavė savo gyvybes, vienas „ačiū“ ir į tolimą dangų. Prisimenu, aikštėje prie šių rūmų jau gerokai po vidurnakčio profesorius Vytautas Landsbergis jau kelintą kartą per garsiakalbius prašo, kad žmonės pasitrauktų, nerizikuotų, bent moterys ir vaikai, jų irgi čia buvo. Jau žinoma, kas dedasi prie televizijos bokšto, jau pranešta apie aukas, sužeistuosius, kiekvieną akimirką gali pasirodyti tankai, bet minia nė krust. Toks gražus gyvenimas, tokia graži laisvė, kad niekas nesitraukia. Kažkokie užsienio korespondentai su kamera lyg ir dairosi, kur čia bėgti. Pasidairo, pasidairo ir nebėga, pasilieka kartu su stovinčiaisiais.
Moteris apkabinusi įneša Marijos skulptūrą, garsus minios aiktelėjimas, tarytum pati Švenčiausioji Mergelė staiga būtų nužengusi ant to sutrypto, pajuodusio sniego. Tikrai mes ne vieni. Iš garsiakalbių garsiai sklinda rožinio malda: „Didžiojo penktadienio sutemos tęsėsi ne amžinai.“ Kunigo Algimanto Keinos balsas. Kažkas prie mikrofono nutraukia jį ir praneša naujausią informaciją, po kurio laiko vėl iš naujo: „Didžiojo penktadienio sutemos tęsėsi ne amžinai.“ Nežinau, kelintą kartą. Po daug metų klausiau kunigo, kaip jis tą naktį jautėsi. Sako, buvo baisu, drebėjo visas, tikras Didysis penktadienis. Bet nesitraukė.
Labai tinka, jog Seimo salė šiandien tuščia. Jeigu to nebūtų, manytume, kad viskas ir įvyko tik tam, kad čia, šitoje salėje, susirinktų savi politikai, aukščiausioji valdžia, kviestiniai svečiai. Dabar čia tuščia. Ir tada supranti, kad ana sausio naktis yra kas kita – absoliutus tiesos ir tikrumo momentas. Gimimo naktis. Momentas, kuris visada bus kartu su mumis, iš kurio gimsime ir gimsime, iš kurio ateis naujos kartos, iš kurio jau atėjo nauja laisvės vaikų karta, kuris visada kalbės apie viską ir visiems, milijonai gerųjų naujienų net dabar šiuo sunkiu metu. Mums jau niekada nebus taip, kaip būtų buvę be anos sausio nakties. Stebuklų mašinos juk neįjungiamos šiaip sau.