Nė vienam nepavyktų suskaičiuoti, su kiek žmonių esame pažįstami ir su keliais bendraujame. Sunku būtų įvardyti ir pačius artimiausius draugus, nebent išskirtume, pvz., su kuo ilgiausiai kalbame telefonu, su kuo einame į vieno ar kito pobūdžio renginį, į ką kreipiamės patarimo vienu ar kitu klausimu… Galima prigalvoti aibę situacijų, kuriose ieškotume kito draugo. Šį sykį stabtelkime ties vieniems gal naiviu, kitiems gal svariu ar dar kokiu nors sinonimu arba antonimu galimai įvardijamu klausimu – mūsų vizija, kaip minėti Lietuvos valstybines šventes ir atmintinas dienas.
Organizuodamas renginius, kultūros darbuotojas turi nepamatuojamą iššūkį – pasiūlyti idėją, galinčią sudominti net ir tą, kuris nežino, ko nori. Samprotaujant apie valstybingumą patikimiausia atsiremti į istorinę praeitį, profesinį įdirbį ir draugus. Kiekvienas tai turime, tereikia susidėlioti prioritetus. Užpaliečiams šių metų atsvaros tašku tapo vizualus, žmogaus mintimis, išankstiniu matymu sukurtas produktas. Tęsiant praėjusiais metais įgyvendintą idėją – per tapybą pažinti gimtąjį kraštą ir atradimų džiaugsmu dalytis su kitais, Duokiškyje (Rokiškio r.) pristatyta 2018 m. Užpaliuose vykusių tapybos kūrybinių dirbtuvių, kurioms vadovavo apie 300 personalinių parodų surengęs menininkas Vytautas Kusas, dalyvių darbų paroda. Parodos atidarymo metu naujais atradimais tapyboje besidalijanti Alė Šulcienė prisipažino, kad apie savo darbus, lyg apie vaikus, galėtų kalbėti nepailsdama. Po užpaliečiams kaimynines seniūnijas ir rajonus pradėjusi keliauti paroda turi bemaž visiems metams savo kelionių maršrutą, tad galima teigti, kad tapybos galia perauga į kitą lygmenį – skatina daugiau bendrauti su kaimynais ir plačiau pažinti gimtąjį kraštą.
Naujų idėjų realizavimo džiaugsmą bendraujant su kaimynais patvirtina ilgalaikė Užpalių kultūros skyriaus (Utenos r.) partnerystė su Anykščių r. šeimos ir vaiko gerovės centru Auleliuose. Kaip vienybės simbolis, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, per Aulelių kaimą buvo nešama iš Užpalių atvežta šešių metrų ilgio vėliava. Ji iki Kovo 11-osios pasiliko Šeimos ir vaiko gerovės centre. Auleliuose ilgai neužsibūta, suskubta į bendrą renginį Užpalių kultūros skyriuje. Jame pristatyta vienos iš kūrybinių dirbtuvių dalyvės, centro auklėtinės penkiolikmetės Kornelijos Gogelytės karpinių ir tapybos darbų paroda. Pasidžiaugus pirmąja Kornelijos paroda prisiminta ne tik Užpaliuose, bet ir visoje Lietuvoje prieš 89 metus buvusi naujovė – gelžbetoninio tilto statyba. Žiniomis apie tilto projekto autorių Praną Markūną (1873 01 13–1964 03 17), vieną iš gelžbetonio konstrukcijų projektavimo ir statybų pradininkų Lietuvoje, dalijosi Virginija Sabalytė, kurios tėvelis, statybininkas inžinierius Juozas Sabalys, vadovavo statant gelžbetoninį tiltą Užpaliuose. 1907 m. Vikonių kaime (Anykščių r.) gimęs Juozas Sabalys 1921–1925 m. Užpaliuose mokėsi keturklasėje vidurinėje mokykloje. Renginio viešnia užpaliečiams padovanojo tilto statybų nuotraukų, o jos prisiminimus papildė Vytauto Juknio ir Birutės Minutkienės dokumentiniame filme „Brukavota gatvė“ įamžinti vyresniųjų užpaliečių jautrūs pasakojimai apie tilto statybą ir bombardavimus per karą.
Alė Šulcienė pristato savo tapybos darbus 
Kornelija Gogelytė 
Kornelija Gogelytė su šeimynos draugais 
Dovanos parodos autorei penkiolikmetei Kornelijai Gogelytei 
Kūrybinių dirbtuvių metu Angelės Dikmonienės tapomas Užpalių tiltas
Šešių metrų ilgio vėliava tuoj bus nešama per Aulelius 
Tiltas per Šventosios upę Užpaliuose
Užpalių tilto per Šventąją statyba, priekyje Juozas Sabalys, 1930 m. 
Užpalių tilto per Šventąją statyba, priekyje dešinėje Juozas Sabalys, 1930 m.
Ne tokios tolimos praeities atsiminimais, tik trisdešimčia metų atgal, dalijosi Vytas Jurka, kurio iniciatyva 1989 m. vasario 16 dieną ant Užpalių tilto atstatytos apie 1951 m. išplėštos ant tilto buvusios metalinės lentos su užrašu „Tiltas statytas 1930 – Vytauto Didžiojo metais“. Anot buvusio Užpalių seniūno, pirmosios lentos nežinia kur dingo, tad kuriant naujas remtasi žmonių pasakojimais ir įžvalgomis meniškai sukomponuojant Vyčio ženklą, ąžuolo lapus bei tekstą.
Atgimimo sąjūdžio nuotaikų prisiminimai daugumą mūsų šalies gyventojų grąžina į jaunystę, kai jausmus valdė ne tik nerimas dėl Tėvynės likimo, bet ir pirmoji meilė bei atsakomybė kuriant šeimas. Apie meilę artimam nuo Užpalių kultūros skyriaus scenos Salomėjos Nėries ir Pauliaus Širvio eilėmis kalbėjo Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatro (rež. Šarūnas Kunickas) aktoriai.
Kūrybiniai darbai, mus vienijantys jausmais bei įžvalgomis, gal kam pasirodys bereikšmiai, atitolę nuo patriotiškumo, bet kai visu tuo dalijamės su draugais, neabejotinai stipriname savo gimtąją šalį.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos Jurgitos Elmentienės, Giedrės Dagienės, Vidos Kusienės ir iš asmeninio Virginijos Sabalytės archyvo