„Kažkaip nostalgija aplankė. Viskam. Senosios animacijos gerieji personažai turbūt geriausiai apibūdina mūsų kartos nostalgiją kažkam.“ Štai tokią mintį paskelbiau vieną vakarą savo socialinio tinklo paskyroje, dar pridėjau nuotrauką su baltabarzdžiu seneliu ir nykštuku, Mike Pūkuotuku, Lolo ir stebuklinga antilope…
Mano brolis piešė žaidimus… Taip, pačius tikriausius stalo žaidimus. „Monopolį“ žaidėm su pačiais tikriausiais pinigais, pirkom pačias tikriausias akcijas. Ir džiunglėmis keliaudavom. Tikriausiai tas žaidimas vadinosi „Mauglis“. Turėjom ir žaidimą „Pingvino Lolo nuotykiai“. Taip labai mes mėgom senąją animaciją.
Daugumos tų filmukų, tada vadintų „multikais“, siužetų jau nebepamenu. Nors, kai dabar pagalvoji, visų idėja būdavo viena ir ta pati – gėris nugali. Visada. O blogis? Blogis ilgainiui ima kartoti: „Mažiau! Mažiau aukso!“ Bet patys personažai, tie nuostabūs pieštiniai ir plastilininiai žmogeliukai ir gyvūnai aiškūs kaip dieną – visi iki vieno gražiais ir gerais veidais. (Blogieji – taip pat, bet jie aiškūs kaip naktį). Ir mielais snukučiais, jei tai, pavyzdžiui, kiek kvailokas ir bailokas, bet pats geriausias kiškis pasaulyje, nešęs obuolius savo vaikučiams, arba jei tai narsuolė mangusta. Beje, tada ir šitą mielą ausiai žodį išgirdau pirmąkart gyvenime. Esu tuo įsitikinusi.
Mano dukterėčios – šiek tiek užsienietės. Ne šiek tiek, o gerokai. Gimė Baltijos jūros šalių tėvams, gyvena viename iš Lietuvos didmiesčių – Londone… Ir vakarais žiūri ne ką kita, o senąją gerąją animaciją. Štai kaip stipriai lietuviška vaikystė įsisėjusi mūsiškiams už jūrų marių – tuos filmukus savo vaikams jie rodo dėl to, kad patys slapčia šypsotųsi, prisimindami, su kuo augo. O kai kuriems iš tų lietuvaičių jau per trisdešimt.
Gal tai ir subjektyvi nuomonė, ir ne visų prisiminimai bei vaikystės vienodos, be abejonės, kad taip ir yra, bet man senoji animacija – šeimos rubrika. Per sausai, per mažai sentimentaliai, per komerciškai skamba šitas žodis, kalbant apie tokį paprastą ir kartu stebuklingą dalyką, bet kažkaip tinkamesnio šią akimirką neradau, kad apibūdinčiau kasdienius vakarus, prasidedančius tą pačią valandą su tais pačiais žmonėmis, tokiu pačiu jaukumu. Ritualai yra beprotiškai svarbus dalykas gyvenime. Et, kad pavyktų nors vienam vakarui grįžti į tą „Labanakt, vaikučiai“ laiką, kai jau būdavom pailsę nuo mažų, bet tada atrodžiusių milžiniškų, dienos darbų, ir su per didelėmis ar jau išaugtomis pižamomis laukdavom, koks personažas geru veidu šįkart pasirodys televizoriaus ekrane, ir su kokiais blogais koščėjais kovos… Dievaži, jei kas leistų šiandien pusę devynių vakare (atrodo, tokiu metu „Labanakt, vaikučiai“ prasidėdavo) jau markstytis pataluose ir žinoti, kad tuoj tuoj galėsi keliauti į sapnų karalystę, į ją nusivesdamas ir visus tuos iš filmuko, kuriuos šįvakar sutikau!
Keistai kalbu. Tarsi kas neleistų to padaryti. Naivus pasiteisinimas – per mažai laiko, nespėjam gyventi, mus supa tokie rūpesčiai ir tokie svarbūs reikalai ir taip toliau, ir panašiai. Kaip velniškai sudėtinga viskas, kai tampi suaugęs. Nepavadinsiu dukters Coliuke, o ant stogo tikrai neauginsiu sūnaus Karlsono arba karžygio Ivano. Nors… Kodėl gi ne? Ivanas – visai gražus tarptautiškai skambantis vardas. Kaip ten bebūtų, Ivanas ar Jonas, bet mano šeimoje rubrika „Senoji animacija“ bus laukiamas ritualas.
Ugnė Gromnickaitė
Komentarų: 1
Kiekvieno mažojo pasauly ir ne tik išliko vaikystės multfilmukai,muzika,atskiri epizodai,kurie vedė, veda,galvoju, ves gyvenimo kryžkelėse. „…pingvinuką apgavo,pametė jojo saugomą kiaušinį, bet jis ištikimai,kantriai,sąžiningai šildė ir laukė,tikėjo,kad išsiris kitas pingvinukas,na ir kas,kad jis kartu su akmenuku-kiaušiniu išėjo į jūrą,svarbu, kad tikėjo.”