„Viską dariau, kad tik jam būtų geriau. Labai stengiausi jam padėt. Ir visą laiką sakiau: „Tu nebijok, aš tau padėsiu. Iki pabaigos“, – dar vis sunkiai rinkdama žodžius kalba beveik prieš metus išėjusio aktoriaus Daliaus Mertino žmona Laima. Gegužę bus minimos pirmosios žinomo aktoriaus mirties metinės, o jo našlė dar vis svarsto, ar gebės gyventi viena ir nesijausti vieniša. Nėra pasaulyje žmogaus, nepatyrusio artimojo netekties, tačiau darnios šeimos ir gerų santykių praradimas yra pati skausmingiausia netektis.
„40 metų kartu tarsi viena diena, bet viskas praėjo ir baigėsi. Jaučiuosi kaip be pusės savo kūno. Mes gyvenom draugiškai, ypač pabaigoje buvom nepaprastai suartėję. Jaunystėje visko buvo: ir pykčių, ir ginčų, ir visokių skandalų. Bet mes buvom labai susigyvenę. Mums nereikėjo daug kalbėti, galėjome sėdėt, tylėt dviese, ir mums buvo komfortiška, – pasakoja Laima, prisimindama drauge praleistus metus, kurie su Daliumi prasidėjo nuo ankstyvos jaunystės. – Aš su juo pragyvenau visą sąmoningą gyvenimą. Pradėjom bendraut, kai man buvo šešiolika. Su niekuo kitu tiek ilgai nesu gyvenusi. Ir dabar visą laiką atsimenu tokį dalyką. Tai buvo paskutinis jo gimtadienis, pagalvojau, reikia būtinai ji surengti, sukviesti visus draugus. Jam dar nebuvo taip blogai, pusėtina ta sveikata buvo. Vakaro metu jis atsistojo ir sako: „Mano žmona tai be manęs negalės gyventi.“ Aš pradėjau bartis: „Nesąmones kalbi, aš be tavęs puikiausiai pragyvensiu, nes visokiais realiais dalykais, buitiniais ir namų reikalais man ir tekdavo visada užsiimt.“ O dabar galvoju, jis buvo visiškai teisus. Man be jo labai sunku.“
Bandydama įveikti skausmą, likusi viena Laima Mertinienė puolė į visokias veiklas. Kad tik užsimirštų. Dar giliau paniro į savo audinių verslą, kurį buvo gerokai apleidusi, kol sirgo vyras, atrado ir naują karolių vėrimo meditaciją. Neslepia, jog rankų darbas padeda susiturėt nuo graudulio ir ašarų. Menotyrą studijavusi moteris visada mėgo ryškias spalvas ir kokybiškus drabužius. Tačiau gedulas padiktavo ir juodąjį gyvenimo laikotarpį.
„Pradžioje vaikščiojau juodai. Ir labai norėjau būti visa juoda, man buvo labai blogai. Toks keistas tas pirmas jausmas. Paskui paskaičiau apie gedulo fazes ir supratau, kad neigiu viską. Man vis atrodė, jis kažkur išvažiavęs ir gali dar grįžt. Paskui atėjo kitas supratimas. Po kurio laiko nuėjau pas vieną moterį, o ji manęs klausia: „O ko tu taip juodai vaikštai?“ Nes ji – iš sentikių šeimos. Ir pasakė: „Vyras – ne giminė… ir tu taip ilgai gedulo neturi nešiot, – pasakoja aktoriaus našlė, ilgainiui pastebėjusi, jog juodi jos apdarai prastai veikia ir aplinkinius. – Einu į darbą, į parduotuvę, ten būnu su žmonėmis, bendrauju, niekam nėra malonu… savo skausmą turi išgyventi tik pats, nereikia kitiems krauti tų dalykų.“
Tris vaikus užauginusi Prezidento A. Brazausko dukra neslepia gyvenime patyrusi didelio skausmo ir vargo. Sunkiai sirgo dukra, daug metų ją teko slaugyti, kai ji pasveiko, apsirgo vyras. „Svajonių niekada neturėjau. Atsimenu, vienąsyk čia, namuose, buvo toks vakarėlis ir susėdusios moterys šnekėjomės, visos ėmė pasakoti, apie ką kuri svajoja. O aš sakau: „Aš tai apie nieką nesvajoju, tik noriu, kad nepablogėtų“, – prisimena Laima, tik dabar suvokianti, jog tik likusi viena įgijo laiko sau. Tik ką su juo daryti, kai vaikai užauginti, vyro nebėra, o dar galėtų pagyventi sau.
Ji sako, kad vienam ir vienišam nesinori nieko: „Iš pradžių ta laisvė buvo baisi. Dabar po truputį jau priprantu, išeinu iš sunkiosios būsenos. Verkiu, palengvėja. Ir juokinga, bet ėmiau nešioti tik gražius apatinius – to anksčiau nedariau. Prisipirkau gražių pižamų, nežinau nei kam, nei kodėl. Man sūnus kažkaip labai gražiai pasakė, kad pagaliau perku sau daiktus, kurių noriu. Nusiperku vienus, bet labai gerus kvepalus vieną kartą per metus. Kaip dovaną sau. Nes ėmiau galvoti, kad man reikia pradėti save mylėti. Labai ilgai tarnavau kitiems. Nors mylėjau ir viską dariau iš meilės, bet tarnavau.“
LRT nuotr.