Laima Šidlauskytė – Vytauto Didžiojo universiteto studentė, turinti negalią. Mergina ne tik mėgsta skaityti knygas, dainuoti ar rašyti laiškus, bet ir nebijo eiti į viešumą, keliauti. Pasak jos, negalia nėra kliūtis, tačiau keisti pasenusias „taisykles“, stereotipus ar normas nelengva.
Laima neslepia, kad kitose šalyse požiūris į negalią skiriasi nuo vyraujančiojo Lietuvoje: „Užsienyje stengiamasi šalinti kliūtis, pasitaikančias žmogaus, turinčio negalią kelyje, nes būtent jos dažnai pasunkina negalią. Lietuvoje tokio sąmoningumo dar reikės palaukti. Bet kartu manau, kad laukti sudėjus rankas negalima – reikia kalbėti, dalytis, bandyti suprasti ir imtis darbų“, – teigia pašnekovė.
Kaunietė siūlo miesto valdžiai pasiskolinti vėžimėlį ir pabandyti praleisti dieną sėdint jame. „Gatvėse nematome daug negalią turinčių žmonių ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad miestas – tarsi nesibaigiantis kliūčių ruožas“, – atskleidžia L. Šidlauskytė.
Negalia gyvenime yra kliūtis ar, priešingai – paskatinimas siekti tikslų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neįveikiami?
Turiu judėjimo negalią, kuri yra paveldėta. Tačiau pirmieji simptomai pasireiškė tik vėlyvojoje vaikystėje. Mano gyvenimo būdas jau ilgą laiką yra toks pat – svajoju, dirbu, šypsausi… O štai sąlygos, prie kurių reikia prisitaikyti, kinta: gimtuosiuose Šyliuose (Šilutės raj.) baigusi aštuonias klases, atvykau mokytis į Kauną, vėliau įstojau į VDU, du kartus buvau išvykusi pagal „Erasmus“ mainų programą į užsienį. Visada šiek tiek trunku, kol fiziškai prisijaukinu aplinką, tačiau dar nė karto nepatyriau nesėkmės.
Mano manymu, negalia yra kliūtis tik tada, jeigu įsivaizduoji ją kaip kliūtį. Gerai pagalvojus, tinginystė taip pat gali būti ne ką mažesnė kliūtis nei negalia. Pasiekti norimų tikslų turint šiek tiek prastesnes sąlygas ar mažesnes galimybes man yra tik įdomiau. Jaučiu, kad tai padeda ugdyti kūrybingumą. Be to, kiekvienas pasiektas tikslas skatina judėti pirmyn.
Esate veikli ir ambicinga mergina.
Universitete studijuoju literatūrą ir spaudą, esu antrojo kurso magistrantė. Šiuo metu pagal „Erasmus+“ mainų programą esu išvykusi į Švedijos sostinę Stokholmą ir tęsiu studijas Stokholmo universitete. Tai jau antrasis mano pasisvečiavimas užsienyje dalyvaujant „Erasmus“ programoje. Prieš trejus metus, dar būdama ekonomikos ir finansų bakalauro programos studentė, išvykau į Prancūziją, į Reną. Pirmoji patirtis buvo labai sėkminga ir įsimintina, tad, vos įstojusi į magistrantūrą, pradėjau tyliai svajoti apie studijas užsienyje, tada ėmiausi dokumentų pildymo ir štai – jau daugiau nei tris mėnesius gyvenu Stokholme.
Kaip atrodo Kauno miestas žmogaus, turinčio negalią, akimis?
Su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis Kaune gyvenu jau dešimt metų. Tas Kaunas, kurį aš matau, niekuo nesiskiria nuo kitų regimo. Pirmiausia, manau, miestas yra žmonės, tai yra kauniečiai. Kaune gyvena mano mokyklos ir studijų draugų, nuostabių mokytojų ir dėstytojų, daug kitų puikių žmonių.
Jei klausimas būtų kiek konkretesnis ir domėtumėtės mano nuomone apie Kauno šaligatvius, tada galėčiau pasakyti, jog jiems tikrai reikia remonto! Kadangi dažnai naudojuosi neįgaliojo vežimėliu, matau šaligatvius iš kiek kitokios pozicijos. Net trumpiausias pasivažinėjimas neretai tampa kliūčių ruožu: šaligatvių plytelės išsiklaipiusios, bortai – gero sprindžio ar net aukštesni. Kai reikia užkilti ar nusileisti nuo penkiolikos centimetrų aukščio šaligatvio, kad ir kaip pozityviai žiūrėčiau, nepadeda net kūrybingumas… Gatvėse nematome daug negalią turinčių žmonių ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad miestas – tarsi nesibaigiantis kliūčių ruožas.
Nuolaidžiais šaligatviais džiaugiausi Barselonoje, Paryžiuje, Rene, tebesidžiaugiu ir Stokholme. Ši miesto infrastruktūros dalis, manyčiau, svarbi ne tik neįgaliojo vežimėliu judantiems žmonėms, bet ir senjorams, mamoms su vaikiškais vežimėliais, taip pat dviratininkams.
Jei susėstumėte prie vieno stalo su Kauno miesto valdžia, kokių pasiūlymų pateiktumėte, kad būtų palengvintas žmonių, turinčių negalią, gyvenimas?
Mielai paskolinčiau savo vežimėlį ir pasiūlyčiau dieną praleisti sėdint – nuvykti į darbą, tada patekti į savo kabinetą, papietauti mėgstamoje kavinėje, sutvarkyti kitus reikalus… Klausytis ir iš tiesų suprasti – du skirtingi dalykai. Manau, kad geriausias būdas suvokti situaciją – į ją iš tikrųjų įsijausti.
Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis, peržengus namų slenkstį?
Mėgstu teatrą, žmones, tad kartais apsilankau Nacionaliniame Kauno dramos teatre, stengiuosi nepraleisti ir Kosto Smorigino koncertų – jo dainas moku mintinai… Taip pat esu buvusi Kauno mažajame teatre, Kauno valstybinėje filharmonijoje, „Romuvos“ kino teatre. Ir visur durys atveriamos iki galo.
Ar visur, kur norite, patenkate lengvai?
Nėra lengva patekti į visas įstaigas, tačiau kai „Romuvos“ budėtojas atrakina galines teatro duris su nulaužta rankena, kurios veda kone tiesiai į užkulisius, – dar smagiau. Renkantis šį kelią, netenka susidurti su laiptais. Kitas pavyzdys – LK Kauno įgulos karininkų ramovė, kuri pasiekiama tik laimingiesiems, užkopusiems daugybe stačių laiptų. Šiame pastate lankydavau Reginos Kabalinienės vokalo pamokas. Užkilti laiptais visada padėdavo geranoriškai besišypsantys budėtojai, nusileisti žemyn – taip pat. Tikriausiai svarbiau ne įstaigos, o ten dirbančių žmonių nusiteikimas. Skųstis neturiu kuo.
Kaip nuvykstate, pavyzdžiui, į paskaitas?
Kai reikia, visada naudojuosi viešuoju transportu. Juo vykstu pas gydytoją, į kirpyklą ar kitais reikalais. Kadangi gyvenau netoli universiteto, į paskaitas važiuoti autobusu buvo visai ne pakeliui – greičiau nukulniuoti pėstute. Planuodama kelionę mieste, visada pasitikrinu transporto grafikus, nes su vežimėliu patekti įmanoma tik į žemagrindžius autobusus ar troleibusus. Aišku, yra tekę susidurti su ne visada maloniai nusiteikusiais vairuotojais, tačiau tai – tik menka paklaida pareigingų vairuotojų būryje, kurios net neverta pastebėti.
Ar skiriasi lietuvių ir užsieniečių požiūris į negalią?
Skiriasi, ir nieko čia nenuslėpsi. Požiūrį, manau, geriausiai išduoda žvilgsnis. Lietuvoje kol kas matau daugiau išsigandusių, klausiančių, nesuprantančių, kartais net bijančių akių – tiek žmonių, neturinčių negalios, tiek ją turinčiųjų. Nelengva, kai gyvename pagal pasenusias „taisykles“, stereotipus, normas. Taip, užsienyje stengiamasi šalinti kliūtis, pasitaikančias žmogaus, turinčio negalią, kelyje, nes būtent jos dažnai pasunkina negalią. Tačiau suprantu, kad Lietuvoje tokio sąmoningumo dar reikės palaukti. Bet kartu manau, kad laukti sudėjus rankas negalima – reikia kalbėti, dalytis, bandyti suprasti ir imtis darbų, kad ir nedidelių.
Ką manote apie VDU? Kaip šis universitetas yra pritaikytas žmonėms, turintiems negalią?
Vytauto Didžiojo universitetas – mano universitetas. Čia sutikau daug nuostabių žmonių. Jei tik būtų galima, vardais užpildyčiau visą lapą. 2009 metais, kai baigusi mokyklą ruošiausi stoti, VDU buvo pirmasis sąraše. Tai yra geriausiai žmonėms, turintiems negalią, pritaikytas Lietuvos universitetas. Aišku, tobulėjimui ribų nėra ir labai džiaugčiausi, jei K. Donelaičio gatvėje esančiame Humanitarinių mokslų fakultete būtų įrengtas daugiau nei vienas pritaikytas tualetas… Apskritai į universiteto pastatus galima gana nesunkiai patekti užvažiuojant nuožulna, viduje yra liftų ar keltuvų. Dėl techninių kliūčių iškildavusius nesklandumus visada pavykdavo sutvarkyti pasitarus su referente ar dėstytojais.
Kaip patartumėte bendrauti su negalią turinčiais žmonėmis?
Džiaugiausi VDU profesoriaus Jono Ruškaus straipsniu „Kaip (ne)vadinti turinčius negalią?“, kuriame aiškiai pasakyta, kad negalią turinčius žmones žemina globėjiškas požiūris, užuojauta, gailestis, taip pat elementarių jų gebėjimų pervertinimas. Mano patarimai, manau, būtų labai subjektyvūs… Tikriausiai kiekvienas turime tam tikrų bendravimo poreikių. Visų pirma linkiu perskaityti J. Ruškaus straipsnį. O pati norėčiau žmonių veiduose matyti daugiau šypsenų – tada bus lengviau orientuotis į panašumus, o ne į skirtumus.
Teksto autorė Rimgailė Masiulytė
Nuotraukos Laimos Šidlauskytės