Kuo panašūs žmonės, gimę pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu ir po 1990-ųjų? Kuo abi šios kartos skiriasi nuo savo tėvų? Sociologai, istorikai ir filosofai sutinka, kad, nepaisant amžiaus skirtumo, šalies nepriklausomybės metais gimę žmonės turi nemažai bendrybių. Pavyzdžiui, jaučia didesnį pasitikėjimą savimi, yra liberalesni, palyginti su žmonėmis, augusiais priespaudos metais.
Svarbi aplinkos įtaka
Klaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centro vyr. mokslo darbuotoja dr. Sigita Kraniauskienė aiškina, kad Vakaruose po Antrojo pasaulinio karo gimę žmonės vadinami kūdikių bumo karta, o Lietuvoje tokios kartos nėra, nes vaikų gimstamumo rodiklius ir kitus visuomenės raidos procesus pakoregavo sovietinės represijos ir ši karta įprastai vadinama pokario karta. Ji išskiria gimusius 1910–1922 m. laikotarpiu ir vadina juos pirmosios Lietuvos nepriklausomybės karta, o XX a. paskutinį dešimtmetį gimę žmonės laikomi atgautos Lietuvos nepriklausomybės karta.
Pasak jos, tarp pirmosios Lietuvos nepriklausomybės ir atgautos Lietuvos nepriklausomybės kartos yra nemažai panašumų, nes abiejų kartų žmonių gyvenimas susijęs su politinės situacijos pasikeitimu – jie gimė tuomet, kai buvo atkurta naujoji Lietuva.
„Jų socializacijoje yra panašumų, nes šių kartų atstovai labiau veikiami ne perduodamo šeimos gyvenimo būdo ar tradicijų, o jų kartos aplinkos: draugų, bendraamžių, brolių, seserų. Taip atsitiko, nes jų tėvai buvo jau kitos santvarkos ir realybės „žinovai“, tad jų patirtis dabartinėje naujoje tvarkoje ne visada buvo aktuali, suprantama ir panaudojama“, – aiškina S. Kraniauskienė.
Anot jos, pirmajai kartai labai svarbus informacinis kanalas buvo švietimas, pavyzdžiui, mokyklos. „Ši karta buvo pirmoji, kuri patyrė Lietuvoje įvedamą privalomą vaikų švietimą, nes iki tol, kaip sakė istorikas Saulius Kaubrys, „Lietuva buvo Europos švietimo sistemos paraštėse“. Taigi mokykla šiems vaikams buvo kas kita – ji iš tikrųjų buvo autoritetas ir „langas į pasaulį“. Atgautos Lietuvos nepriklausomybės karta žinias apie pasaulį gauna jau per daugybę kitų kanalų ir jos yra kur kas prieštaringesnės nei tos, kurias gaudavo pirmoji karta“, – teigia pašnekovė.
Dešimtmečiai, sukūrę Lietuvą
Kauno technologijos universiteto (KTU) muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė renka ir tyrinėja istorinę medžiagą apie įvairias studentų kartas. Ji pastebi, kad pirmosios Lietuvos nepriklausomybės karta buvo pilietiškai ir visuomeniškai aktyvesnė.
„Tarpukario laikotarpiu užaugusi karta buvo visuomeniškesnė, būrėsi į stiprias organizacijas. Juk vien pirmajame Lietuvos universitete veikė apie 140 studentų korporacijų, kurios ne tik padėdavo naujai įstojusiems studentams, bet ir turėjo nuolatinių tikslų prisidėti prie valstybės kūrimo ir klestėjimo“, – sako dr. A. Veilentienė.
Ji pateikia pavyzdį apie 1932 m. įsteigtą Technikų ateitininkų korporaciją „Grandis“. Jai vadovavo vos 24-erių Adolfas Domaševičius-Damušis, kuris stengėsi pakelti Lietuvos ekonomiką.
„Prioritetinis jo uždavinys tuo metu buvo mūrinės Lietuvos idėjos įgyvendinimas. A. Damušis turėjo imtis lietuviško cemento gamybos, o jo bendraminčiai Jonas Boruta bei Juozas Prapuolenis – plytinių statybos ir panašių darbų. J. Damušiui pavyko įgyvendinti savo svajonę – Akmenė iki šiol gamina cementą pagal A. Damušio formulę. Panašios organizacijos veikė ir energetikos, medicinos bei daugelyje kitų sričių“, – dalijasi KTU muziejaus vadovė.
Norint rezultato, reikia burtis į organizacijas
Dr. A. Veilentienė išskiria, kad šiuolaikinė – atgautos Lietuvos nepriklausomybės karta yra individualistų karta. „Gimusieji po 1990-ųjų yra patriotiški žmonės, tačiau, kad pasiektų daugiau, jiems reikėtų susiburti į stipresnius vienetus, kur ne tik įgytų papildomos galios dirbdami kaip komanda, bet ir išsigrynintų sąvokas: kas gi yra tas pilietiškumas? Kodėl ir ką mes darome? Jau kelerius metus esu vienos Kauno pilietinės iniciatyvos vertinimo narė. Pastebėjau, kad žmonės neatskiria, ar tai yra socialinė, ar pilietinė iniciatyva. Pavyzdžiui, kai kurie pretenduoja su tokiomis iniciatyvomis kaip senelių namų lankymas. Labai gražu, bet tai yra socialinė iniciatyva. Kiti pristato projektus, susijusius su istorijos pamokomis, bet tai jau – edukacinė iniciatyva. O juk į Lietuvą galima pažvelgti dar plačiau“, – svarsto dr. A. Veilentienė.
Vienas iš šiandien vykstančių pilietinių iniciatyvų pavyzdžių – nacionaliniai pilietiško jaunimo apdovanojimai „Tėvyne mūsų“, pristatantys pilietines jaunimo, prisidedančio prie savo aplinkos pokyčių, iniciatyvas.
Vertybės išlieka ilgam
Pasak KTU muziejaus vadovės, daugeliui šiuolaikinių organizacijų trūksta išliekamosios vertės – viskas yra tartum laikinas gerų idėjų blykstelėjimas. „Įkvėpimo galima ieškoti toje pačioje pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartoje: tarpukario korporacijų nariai savo idėjomis tikėjo taip tvirtai, kad su jomis pavyko atsilaikyti net okupacijos metais, dalyvaujant antinacinėje ir antisovietinėje rezistencijoje. Pavyzdžiui, A. Damušis buvo vienas iš 1941 m. birželio sukilimo Kaune vadovų, aktyviai dalyvavusių antinaciniame pasipriešinime. Jis buvo vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorių. Ar tarpukario kartos vertybės išgyveno iki šiandien? Juk iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – Lietuvos himno žodžius cituodama pokalbį apibendrina dr. A. Veilentienė.
Kaip atgautos Lietuvos nepriklausomybės kartai sekasi kurti geresnę Lietuvą, galite pamatyti pilietiško jaunimo apdovanojimų interneto puslapyje www.tevynemusu.lt.
Nuotr. iš www.tevynemusu.lt