24 metų alytiškės Laurynos Bubnytės laisvalaikis, rodos, niekuo nesiskiria nuo daugumos jaunų moterų: draugai, knygos, rankdarbiai, filmai, sportas… Tačiau jos darbo diena daugeliui kelia nuostabą: dalyvavimas karinėse pratybose, kovinio rengimo pratybų karių būriui planavimas, koviniai šaudymai Lietuvos kariuomenės poligonuose ir kt. „Šeima visuomet manė, kad gyvenime veiksiu kažką kitokio, ypatingo, rimto, nes niekada nebuvau tipiška mergina. Visiems kartodavau, kad būsiu karininkė. Tai žinojau nuo 12 metų, kai įsitraukiau į Lietuvos šaulių sąjungos veiklą“, – prisimena būrio vadė Lauryna, pernai vasarą įgijusi leitenanto laipsnį.
Reta mergaitė ar paauglė pasvajoja būti karininke. Kada ir kaip gimė Jūsų noras
tarnauti kariuomenėje?
Nuo mažens buvau aktyvus ir itin smalsus vaikas – būdama 4,5 metų savarankiškai išmokau skaityti ir atradau nuostabų knygų pasaulį. Mokykloje lankiau turbūt visus įmanomus būrelius, organizuodavau renginius – visada sau prasimanydavau popamokinės veiklos. Nuo mažumės mano asmenybė formavosi sparčiai ir visada turėjau tvirtą charakterį bei nuomonę – žaisdama su kiemo draugais kovodavau už teisybę ir lygybę.
Būdama 12 metų sužinojau apie Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) organizuojamas sukarintas vasaros stovyklas, įstojau į LŠS ir labai greitai įsitraukiau į visą veiklą. Prasidėjo įvairūs kursai, vadovavimas kitiems šauliams, buvau perkeliama į aukštesnes pareigas. Tarp kolegų šaulių buvau mažiausia ir jauniausia, tačiau tai tik dar labiau skatino pasitempti. Organizacija išugdė atsakomybės jausmą ne tik už save, bet ir už kitus, atsirado pirmasis suvokimas, kas yra kariuomenė, kaip reikia tinkamai dėvėti uniformą. Kariai man, tada dvylikametei, pa, tada dvylikametei, padarė tikrai didelį įspūdį ir nuo 12 metų amžiaus tvirtai žinojau, kur mokysiuosi. Tarp mano giminių karių nėra, aš tapau pirmoji.
Kaip į Jūsų sprendimą baigus mokyklą stoti į kariuomenę reagavo šeima, kiti aplinkiniai?
Šeimos nariai visuomet manė, kad gyvenime veiksiu kažką kitokio, ypatingo, rimto, nes niekada nebuvau tipiška mergina. Visiems kartodavau, kad būsiu karininkė, tad nelabai ką nustebino, kai universitetų prašymų sistemoje įrašiau vienintelį pasirinkimą ir įstojau į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Kadangi akademijoje yra įgyjamas dvigubas išsilavinimas – ne tik karinis, bet ir civilinis, – pasirinkau politikos mokslų srities tarptautinių santykių studijas. Tad esu ne tik profesionali karininkė, bet ir politikos mokslų bakalaurė.
Ar sulaukėte vien palaikymo?
Sulaukiau tikrai didelio palaikymo iš artimųjų ir draugų, visi tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką, nes kryptingai siekiau savo tikslo, labai gerai mokiausi, ruošiausi atrankai į Karo akademiją. Galbūt šeima šiek tiek nerimavo, nes pasirinkau tokias nelengvas visomis prasmėmis studijas, tačiau matė, kaip man tai yra svarbu. Kai J. E. LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ceremonijoje suteikė pirmąjį karininko – leitenanto – laipsnį, visi džiaugėsi kartu su manimi.
Kiek metų tarnaujate kariuomenėje? Ar neteko sudvejoti dėl šio pasirinkimo?
Kariuomenėje, įskaitant ir studijas Karo akademijoje, esu šeštus metus – 2015-ųjų vasarą baigiau studijas, įgijau pirmąjį karininko – leitenanto – laipsnį ir tęsiau tarnybą jau kaip profesionali karininkė. Dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau, nors buvo ir tikrai nelengvų akimirkų, pavyzdžiui, patyrus traumas. Daug metų norėjau ir siekiau tapti karininke ir tarnauti savo šaliai, dėvėti uniformą, tad dvejonėms tiesiog nebūdavo laiko, nes užsispyrimas mane vedė į priekį bet kokia kaina. Šiuo savo pasirinkimu esu labai patenkinta.
Šiek tiek papasakokite apie kariuomenės struktūros dalį, kurioje tarnaujate.
Esu Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės Ulonų bataliono Sunkiosios ginkluotės kuopos Prieštankinio būrio vadė. Šią tarnybos vietą gimtajame Alytuje pasirinkau savo noru – tokią galimybę turi ne visi Karo akademijos absolventai. Visuomet norėjau pradėti tarnybą koviniame dalinyje ir savo pasirinkimu labai džiaugiuosi, nes būdama būtent šio padalinio vade galiu itin sparčiai tobulėti. Vidutiniškai 3 savaites per mėnesį praleidžiu ne nuolatinėje dislokacijos vietoje, dalyvauju daugybėje pratybų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kalbant apie mano padalinį – vadovauju 26 karių būriui. O mano būrio esminė užduotis yra naikinti priešo šarvuotą techniką naudojant vienas moderniausių prieštankinių valdomų sistemų „Javelin“.
Kaip kariuomenėje žiūrima į moteris?
Kariuomenėje visi yra kariai, tad visų pirma į moterį yra žiūrima kaip į karį, yra vertinamas žmogaus profesionalumas ir keliamų užduočių atlikimas. Žinoma, viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo bendravimo ir savęs pateikimo. Aš nejaučiu jokio skirtumo bendraudama su vyrais kariais ar karėmis moterimis – tiek su savo vadais, tiek su pavaldiniais. Tokį požiūrį išlaikau ir vadovaudama savo padaliniui, netaikau jokių išimčių moterims. Visiems yra vienodos sąlygos, tad atėjus į kariuomenę ne vieta skųstis ir verkšlenti dėl kokių nors nepatogumų. Visuomet stengiuosi rodyti pavyzdį ir užduotis atlikti profesionaliai. Kariuomenėje dirbama su žmonėmis, tad čia reikia bendrauti, tada ir vidinė atmosfera būna puiki. Žinoma, visuomet atsiras skeptiškai į moteris kariuomenėje žiūrinčių žmonių, tad tik darbas, profesionalumas ir asmeninis pavyzdys gali padėti pelnyti pagarbą – intrigoms čia ne vieta.
Galbūt kariuomenėje itin gerai išryškėja moterų ir vyrų skirtumai?
Natūralu, kad moterys ir vyrai skiriasi tiek fiziologija, tiek gebėjimais. Vyrai yra stipresni, tačiau moterys ištvermingesnės. Nepaisant skirtumų, užduotys yra keliamos visiems vienodos, tad vyrai galbūt su jomis susitvarko vienokiu būdu, o moterys kitokiu, tačiau visur labai svarbus yra komandinis darbas. Vienomis situacijomis vyrai galbūt vadovaujasi šaltu protu, kitomis moterys panaudoja savo kruopštumą, gebėjimą sutelkti dėmesį į detales, tačiau svarbiausia – pasiektas rezultatas. Abiejų lyčių atstovai skirtingomis situacijomis gali puikiai atsiskleisti.
Kokie dažniausi žmonių pasirinkimo tarnauti kariuomenėje motyvai?
Motyvų gali būti labai daug ir įvairių. Mano motyvai buvo galimybė tarnauti savo šaliai, dirbti mėgstamą, nenuobodų darbą, nuolatos tobulėti.
Su kokia visuomenės nuomone apie karininkes moteris ir apskritai apie kariuomenės svarbą Jums tenka susidurti?
Kaip ir minėjau, visada atsiras skeptiškai nusiteikusių žmonių dėl to, kad esu karininkė moteris ir apskritai moteris kariuomenėje. Tačiau galiu pasakyti, kad, mano nuomone, kariuomenėje yra nevertų būti tiek vyrų, tiek moterų. Jeigu čia sugeba būti abi lytys, tad kokių dar gali kilti klausimų?
Apie kariuomenės svarbą kartais tenka ilgai žmogui aiškinti, tačiau jis vis tiek laikosi savo nuomonės: „Kam ta kariuomenė reikalinga?“ Bet, manau, nė vienas nenorėtume svarbiu momentu desperatiškai to klausti. Kariuomenės svarba yra akivaizdi.
Kaip atrodo Jūsų kasdienybė kariuomenėje?
Mano darbo (tarnybos) diena prasideda 8 val. ryte ir baigiasi 17 val., tačiau neretai trunka tiek, kiek reikia. Tarnyba susideda iš kasdienių ir ilgalaikių, pasikartojančių užduočių. Turiu savo karių būrį, kuriems reikia iš anksto suplanuoti kovinio rengimo pratybas ir užsiėmimus. Tad tarnybos laikotarpiu tenka ne tik „kariauti“ pratybose, bet ir dirbti organizacinį, planavimo darbą. Visiems yra privalomas fizinis rengimas, periodiškai vykdome fizinio parengtumo testus, o ir pratybose karys turi būti tvirtas ir ištvermingas. Kadangi tarnauju koviniame dalinyje, tad didžiąją mano tarnybos dalį sudaro lauko taktinės pratybos, koviniai šaudymai Lietuvos kariuomenės poligonuose. Tenka treniruotis ir gyventi lauko sąlygomis, intensyviai vykdyti užduotis esant įtampai, miego trūkumui – taip yra sukuriamos artimos mūšiui sąlygos.
Ką kariuomenėje įgyta patirtis suteikė Jums, kaip asmenybei?
Man, kaip asmenybei, kariuomenė suteikia galimybę nuolatos tobulėti tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek intelektualiai. Toks darbas paprasčiausiai neleidžia užsisėdėti, tad ir savo asmeninį laiką moku išnaudoti racionaliai. Dar besimokydama Karo akademijoje supratau, kad kuo mažiau laiko yra, tuo daugiau galima padaryti.
Galbūt pakeitė požiūrį į tam tikrus dalykus?
Požiūrio nepakeitė, tik dar labiau sustiprino kai kurias asmenines nuostatas.
Papasakokite apie įsimintiniausią savo patyrimą tarnaujant kariuomenėje.
Tokių patyrimų buvo ne vienas. Pirmoje vietoje išlieka šuolis su parašiutu iš sąjungininkų sraigtasparnio „Black Hawk“ – pasinaudojau unikalia galimybe pratybų metu. Tada šokau vienintelė lietuvė moteris.
Žinoma, neišdildomų įspūdžių paliko dar studijų metais atlikti privalomi šuoliai su parašiutu; nėrimas į eketę su ekipuote esant 15 laipsnių šalčiui; atlikti šuoliai nuo 10 m tramplyno baseine, jodinėjimo, sportinių šokių fakultatyvai, leidimasis nuo pastato su virve. Jau dirbant – koviniai šaudymai iš sunkiųjų ginklų, pirmoji komandiruotė į Jungtinę Karalystę.
Kaip Jums sekasi derinti kitas savo veiklas su karininkės prievolėmis? Galbūt turite laimėjimų sporto srityje?
Nors tarnyba Lietuvos kariuomenėje atima nemažai laiko, tačiau viską įmanoma suderinti. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, mėgstu leisti laiką su artimaisiais ir draugais, labai mėgstu knygas, filmus, muziką. Kartais ką nors mezgu ar neriu. Sportuoju dėl savęs. Nors dabar, jau dirbdama, negaliu tiek dėmesio skirti konkrečiai sporto šakai dėl užimtumo, tačiau studijuodama Karo akademijoje dukart nugalėjau Atvirajame karių bokso turnyre ir dvejus metus iš eilės tapau kariuomenės bokso čempione. Taip pat esu Lietuvos studentų svarsčių kilnojimo čempionė ir vicečempionė, Lietuvos jaunimo čempionato dukart prizininkė, Lietuvos suaugusiųjų čempionato prizininkė. Šiuo metu bokso pirštines užsimaunu rečiau (šypsosi – red. past.).
Ar asmeninis gyvenimas nelieka nuošalyje?
Asmeninis gyvenimas paprasčiausiai negali likti nuošalyje. Darbas gali atimti daug laiko, tačiau asmeninio gyvenimo tai nekeičia. Man mano profesija yra ir pomėgis, interesų sritis – aš tuo gyvenu. Labai mėgstu savo tarnybą, tačiau artimą žmogų myliu kur kas labiau.
Ką manote apie šauktinius, kurie stengiasi išvengti privalomosios pradinės karo tarnybos?
Man yra nesuvokiama, kaip galima bėgti ir stengtis išvengti pareigos ir galimybės tarnauti savo valstybei. Juo labiau kad tarnyba yra atliekama savo šalyje tikrai puikiomis sąlygomis. Aš už tai, kad visi vyrai turi atlikti privalomąją karo tarnybą. Žinoma, nepamirštant ir moterų.
Kokios mintys apimdavo (apima) sekant įvykius Ukrainoje ir Lietuvai vis labiau didinant savo gynybos pajėgas?
Mintys apima tokios, kad nelengvoje savo tarnyboje stengiamės ne be reikalo, o lemiamu momentu privalome būti pasiruošę. Gynybos pajėgų didinimas yra natūralus ir būtinas procesas. Valstybės gynyba turėtų rūpėti ne tik kariams, bet ir kiekvienam šios šalies piliečiui.
Šiomis dienomis daug kalbama apie pilietiškumo ugdymo svarbą. Kaip manote, kokios yra veiksmingiausios pilietiškumo ugdymo priemonės?
Mano nuomone, piliečius reikia ugdyti nuo mažumės, kad dar maži žmogeliukai pamiltų savo šalį ir nesietų jos su valdžia ar Seimo nariais, kaip klaidingai daro nemažai žmonių. Tik matant tinkamus pavyzdžius galima išsiugdyti pilietiškumą – per prievartą žmogui to neįskiepysi. Paprasčiausias dalykas – vėliavėlę užsikabinti ne tik tuomet, kai vyksta krepšinio rungtynės, bet ir mūsų valstybės švenčių dienomis, nepamiršti savo tautos simbolių ir jais didžiuotis.
Kaip prie to prisidedate Jūs?
Aš asmeniškai prisidedu dalyvaudama valstybės švenčių dienų minėjimuose, nes tas dienas iš tikrųjų reikia švęsti. Kasdien ant uniformos rankovės nešioju trispalvę, o namų kieme nuolatos plevėsuoja Vytis. Man tai yra pagarbu ir be galo gražu.
Koks Jūsų požiūris į emigraciją ar migraciją? Ar daug Jūsų aplinkos žmonių pasirinko emigranto duoną?
Pažįstu nemažai žmonių, kurie ieškodami geresnio gyvenimo išvyko svetur, tačiau gyvendami kitoje šalyje yra kur kas didesni patriotai už nemažą dalį gyvenančių Lietuvoje.
Turbūt kiekvienas dabar esame ant kurio nors savo tikslo laiptelio. Kokio tikslo link artėjate Jūs?
Mano nuolatinis tikslas yra būti geresniu žmogumi, negu buvau iki šiol, mylėti ir būti mylimai. Profesiniai tikslai – magistrantūros studijos politikos mokslų srityje ir sėkminga tolesnė tarnyba Lietuvos kariuomenėje.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Laurynos Bubnytės asmeninio archyvo