Dažnai galima išgirsti pajuokavimą: „Jeigu nedainuoji televizijoje, nedainuoji išvis.“ Tačiau Aistė Tomkevičiūtė, jėgas jau išbandžiusi televizijos projektuose „Lietuvos balsas“ bei „Chorų karai“, toliau sėkmingai žengia savo muzikinės svajonės link: vien šiemet ji tapo dviejų tarptautinių dainavimo konkursų (Maltoje ir Italijoje) prizininke, išleido naują temperamentingą dainą „Yolo“, toliau tobulina vokalinius gebėjimus studijuodama magistrantūroje ir koncertuoja įvairiuose renginiuose. Be to, šiai talentingai merginai Fortūna šypsosi ne tik muzikos srityje: jau pavasarį išvysime lietuvišką kino filmą, kuriame Aistė atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.
Aiste, pasirinkote [Ai]Stay slapyvardį. Kodėl?
[Ai]Stay slapyvardis atsirado su Dwin (Daumantu Vinkevičiumi) išleidus dainą „Stay“. Didelio pasisekimo nesitikėjome, tačiau ji tapo vasaros hitu ir gerokai pranoko mūsų lūkesčius. Tada pamaniau, jog man reikia sceninio vardo. Prisiminiau, jog dar besimokydama 10-oje klasėje buvau nustojusi dainuoti, nenorėjau sieti savo ateities su muzika. Tačiau baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Muzikos akademiją, nors prieš tai tam rimtai nesiruošiau ir nesikreipiau į dėstytojus dėl specialių konsultacijų. Tai kiek paradoksalu, tiesa? Taigi todėl „I stay“ (liet. „aš pasilieku“) muzikoje.
Šiemet tarptautiniame konkurse „Eurotalent 2015“ Italijoje laimėjote antrąją vietą, o tarptautiniame dainininkų festivalyje „Eurostars“ Maltoje – pirmąją. Papasakokite apie šiuos konkursus. Kaip buvote atrinkta juose dalyvauti?
Niekada anksčiau nebuvau dalyvavusi jokiame tarptautiniame konkurse užsienyje. Kadangi mano kolegės skynė laurus svetimose šalyse, užsimaniau ir aš! Taigi į Maltą važiavau savo iniciatyva, mane lydėjo sesuo su vyru. Kadangi konkursas vyko balandžio pabaigoje, tai buvo kaip ir gimtadienio dovana sau. Važiavau neturėdama išankstinių nuostatų, nežinojau, kas manęs laukia. Net nenumaniau, kokias dainas pasirinkti ir atlikti, tačiau nusprendžiau pasirinkti tas, kurias puikiai moku. Taigi mano pasirinkimas buvo įvertintas pirmąja vieta, iš komisijos narių sulaukiau komplimentų už techniškai tvarkingą vokalą, sceniškumą. Gavau kvietimus į tarptautinius konkursus Rumunijoje bei Bulgarijoje.
Kelialapį į konkursą Italijoje laimėjau per atranką, kuri buvo vykdoma „Muzikos perlų“ akademijoje. Komisiją sudarė: Edmundas Seilius, Asta Pilypaitė, Dalia Tumosaitė bei vienas iš konkurso organizatorių, muzikos prodiuseris Francesco Colosanto. Dar sudvejojau ryte, ar išvis važiuoti į atranką, nes jaučiausi prastai, turėjau temperatūros, buvo aiškūs peršalimo požymiai. Pati turėjau vairuoti 150 km, tad į atranką atvykau be geros energijos bei nuotaikos. Tačiau juk niekam nė motais, kiek temperatūros turi dainininkas. Jeigu jis nesusiima ir neparodo savo geriausių savybių, yra laikomas prastu atlikėju. Komisija matė mano negalavimus, tačiau nenuolaidžiavo. Edmundas Seilius pažėrė teisingos bei išsamios kritikos, paminėjo teigiamus ir neigiamus aspektus. Kitą dieną sulaukiau skambučio ir džiugios žinios, jog esu deleguojama atstovauti Lietuvai Italijos konkurse ir kad visas dalyvavimas man bus nemokamas (sumokėta už viešbutį, apmokėtas dalyvio administracinis mokestis). Ilgai nedvejojau ir nusipirkau du bilietus į Italiją. Laimėjau antrąją vietą už savo kūrybos dainą bei kvietimą į konkursą Moldovoje. Nors dėl laiko stokos nepavyko nuvykti į Rumuniją, Bulgariją bei Moldovą, tačiau planuose yra kiti konkursai.
Ar bent nujautėte, kad galite užimti tokias aukštas vietas? Tikriausiai konkurentai buvo labai stiprūs…
Tikrai nenujaučiau, važiavau į konkursus pasisemti patirties, išbandyti save. Konkurentai buvo iš Turkijos, Rumunijos, Moldovos, Portugalijos, Lenkijos, Švedijos ir daugybės kitų šalių, tad tikėtis aukštų vietų net nedrįsau. Visi labai skirtingi, savitų manierų, stiliaus, tad buvo įdomu stebėti konkurso eigą.
Galbūt kelionių ar konkursų metu teko patirti kokių nors nuotykių?
Konkursai vyko sklandžiai, jokių nuotykių ar įdomių nutikimų nebuvo, tačiau Italija mus sutiko su kaitria saule ir dideliu noru niekur neskubėti: autobusai iš oro uosto į Romos stotį važiavo ne pagal grafiką, todėl pavėlavome į traukinį, kuris turėjo mus nuvežti į Neapolį.
Po konkurso Maiorio mieste, Amalfio regione, su draugu atsisakėme organizatorių siūlomo (mums pasirodžiusio brangaus) transporto ir į Romą keliavome patys vietiniu transportu. Prie mūsų prisijungė beveik visa Lietuvos delegacija, nes juk visi norėjo sutaupyti pinigų. Tad kelionę pradėjome 9 val. ryto, vietiniu autobusu nuvykome į Salerną. Ten teko ieškoti traukinių stoties, iš jos nuvykome į Neapolį. Jame traukinio į Romą teko laukti maždaug valandą. Tada buvo daugiau nei 32 laipsniai karščio, visi buvome su lagaminais ir kelioninėmis kuprinėmis, pasijutome kaip tikri keliautojai! Romą pasiekėme 17 val. Taigi kelionė buvo gerokai ilgesnė, nei siūlyta organizatorių, tačiau dvigubai pigesnė! O didžiausias malonumas buvo tas, jog patys suradome maršrutus, atstumo įveikimo galimybes, sutikome daug malonių žmonių. Šie padėjo rasti traukinių stotį tuštokame Salerne, suteikė informacijos neramiame Neapolyje. Traukiniuose italai šypsojosi, buvo malonūs bei mandagūs. Viso to tikrai nebūtume pamatę ir patyrę, jei būtume vykę patogiu autobusiuku su gerais kondicionieriais.
Kada apskritai pradėjote dalyvauti tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose muzikos konkursuose? Papasakokite apie kitus savo laimėjimus muzikos srityje. Kaip šie laimėjimai Jums padeda siekti muzikinės karjeros?
Mano pirmas rimtas konkursas – tai „Lietuvos balsas 2014“. Prieš tai esu dalyvavusi „Lietaus“ radijo konkurse „Nauja daina 2010“, dainų pagal Maironio eiles konkurse „Drąsiai, aukštai pakils balsai“, „Jazzvoices“. Šie konkursai davė daug geros patirties bei paklojo pasitikėjimo savimi pagrindą. Nors nebuvau įvertinta aukščiausiomis vietomis, tačiau sulaukiau daug paskatinimo, teigiamų komentarų.
Svajoju ateityje turėti savo dainavimo studiją, dirbti su vaikais, jaunimu, suaugusiais žmonėmis, kurie mėgsta ir nori dainuoti. Taigi be įgytos patirties būčiau jokia specialistė, pedagogė. Juk norintieji siekti aukštumų kreipiasi į tuos žmones, mokytojus, kurie jau yra nuėję ilgą kelią savo srityje, tad tikiuosi, jog ir man kada nors pavyks tapti sektinu pavyzdžiu.
Dalyvavote 2014 metų „Lietuvos balse“, taip pat „Chorų karuose“. Ar bandysite sėkmę šiuose ir panašiuose muzikos projektuose dar kartą? Kodėl?
Sulaukiu labai daug klausimų, kodėl šiais metais nėjau nei į „Lietuvos balsą“, nei į „X faktoriaus“ projektą. Netgi vienas draugas pajuokavo, kad jeigu šiuo metu nedainuoji televizijoje, tai nedainuoji išvis. Toks jau mūsų visuomenės suvokimas. Tačiau atsakau, jog kol kas turiu du puikius projektus pavadinimais „Magistras“ ir „Filmas“, ir šių kol kas man visiškai pakanka.
Ar tebepalaikote ryšius su „Lietuvos balso“ dalyviais? Ar tarp konkurentų iš tiesų gali užsimegzti draugystė?
Žinoma, kad taip. Su kai kuriais dalyviais susitinkame prie kavos puodelio ir maloniai pasikalbame apie muziką, perduodame vieni kitiems linkėjimų, netyčia susitikę pasilabiname. Tačiau yra ir tokių, su kuriais nebendravome projekto metu, tad nebendraujame ir jam pasibaigus.
Filmuojatės naujoje lietuviškoje komedijoje. Kaip esate susijusi su aktoryste? Galbūt pradėjote to mokytis profesionaliai?
Iki šiol niekaip nebuvau susijusi su aktoryste. Kai dalyvavau projekte „Lietuvos balsas 2014“, mane pastebėjo ir filmo režisieriui rekomendavo vienas iš kūrybinės komandos narių. Režisieriui patiko mano sceninė charizma, pasikvietęs į studiją jis mane paegzaminavo, liepė skaityti tekstą įvairiomis intonacijomis. Jam viskas tiko ir patiko, tad pasiūlė vaidinti bene vieną pagrindinių vaidmenų jo kuriamame filme. Profesionaliai dar tuo neužsiimu, tačiau kas žino, gal šis debiutas bus neprisvilęs?!
Kaip jaučiatės naujoje (vaidybos) srityje?
Šioje srityje ėmė trimituoti ir apie save garsiai skelbti dualistinė prigimtis. Reikia elgtis ir kalbėti taip, kaip turėtų kalbėti mano kuriamas personažas, kaip reikalauja režisierius, operatorius. Suvokiu, kad tai yra tik vaidyba, tačiau būna akimirkų, kai susiasmeninu ir užsispiriu, nenoriu kažko konkrečiai daryti ar sakyti. Tikriausiai norint būti geru aktoriumi sudėtingiausia yra atsiriboti nuo savęs, nuo savo stereotipų ir nuostatų, tačiau būtina rasti savyje bent kruopelytę charakterio, jausmo ar ydos, kuri tinkamai pakreipta išsiskleistų į reikiamą personažą.
Kiek žinau, kuriate papuošalus. Kaip susidomėjote tuo ir kur to išmokote?
Mano močiutė siuvėja, mama – įvairiausių rankdarbių meistrė, tad nerti, megzti, siūti lėlėms drabužius išmokau dar vaikystėje. Mano mama kantrybės turi visą statinę, tad man būdavo neįtikėtina, kai numezgusi megztuką ir pamačiusi, jog kažkas negerai, visą ar bent dalį išardydavo ir megzdavo iš naujo. Tokios auksinės kantrybės dar neturiu, tačiau didelis noras pajėgus ją išugdyti.
Paauglystėje atradau papuošalų gaminimo malonumą bei rankdarbių mėgėjų tinklalapį. Tai ir buvo papuošalų kūrimo mokymosi pradžia (kartu ir pabaiga). Nelankiau jokių kursų, mokymų, tiesiog papuošalų idėjos gimdavo ekspromtu. Dabar esu priklausoma nuo natūralių akmenukų (oniksas, agatas, lavos akmuo, opalas, zoisitas, lazuritas ir kt.), juos palietus gimsta idėjos bei papuošalų vaizdiniai.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Aistės Tomkevičiūtės asmeninio archyvo