„Moteriai elegancijos suteikia žvilgsnis, gestai, gebėjimas bendrauti“, – įsitikinusi daugiau nei dvidešimt metų Italijoje su šeima gyvenanti garsi mados žurnalistė Jurga Jurkevičienė, itališkos elegancijos ir gebėjimo džiaugtis gyvenimu paslaptis atskleidusi naujausioje savo knygoje „Itališkos elegancijos kodas“. Knygos autorė mėgaujasi savo darbu ir gyvenimu tarp įkvepiančių, įdomių asmenybių, geba prakalbinti garsiausius Italijos mados dizainerius ir siekia gerąja patirtimi dalytis su lietuvėmis, įkvėpti jas nepasiduoti blogoms emocijoms ir rutinai. J. Jurkevičienės nuomone, mums, lietuvėms, reikėtų būti spontaniškesnėms, natūralesnėms, neslopinti savo emocijų, nes jų laikymas viduje tik kelia kančią. Kviečiame iš arčiau susipažinti su žavia, drąsia, įdomių minčių ir planų kupina asmenybe.
Papasakokite, kada ir kaip Jus patraukė mados sritis, drabužių kūrimas.
Manau, kiekviena dailiosios lyties atstovė vaikystėje rengdavo lėles. Tėtis dailininkas man buvo nupiešęs kartoninę lėlę, o aš jai piešdavau drabužius. Manęs niekas per daug nelepino naujais drabužiais, tačiau mama išmokė jų nusimegzti ir siūti. Be taisyklių ir iškarpų. Panašiai – tiesiog ant kūno – šiandien Italijoje siuva aukštosios mados dizaineriai.
Turėjau dvi talentingas močiutes. Viena – Marijona – nerdavo vąšeliu neįtikėtinus dalykus – juos dar šiandien nešioja mano septyniolikmetė dukra Barbora. O kita – Stasė – siūdavo mano mamai ir man tokias įspūdingas sukneles, kad niekas net neabejodavo, jog jos atsiųstos iš Amerikos. Mane taip pat įkvėpdavo mama – liekniausia ir elegantiškiausia to meto Druskininkų mokytoja.
Kas dar padėjo formuotis Jūsų stiliaus, elegancijos suvokimui ir pasirinkti dizainerės kelią?
Mano knygos „Itališkos elegancijos kodas“ pašnekovas dizaineris Giorgio Armani vienoje savo penkiolikos taisyklių sako, kad mūsų kokybės rodiklis yra ambicijos. Visiškai pritariu. Mano mokyklos suolo draugė buvo liekna, grakšti, aukšta ir turėjo gerokai daugiau finansinių galimybių elegantiškai rengtis negu aš. Matyt, tai mane itin skatino siekti finansinės nepriklausomybės, kad galėčiau įsigyti gražių audinių, pasisiūti tokių drabužių, kokie man patinka.
Vienuoliktoje klasėje nežinojau, kokią specialybę rinktis, nes buvau nepralenkiama pirmūnė, man viskas kuo puikiausiai sekėsi. Kartą į svečius atvyko dabartinė mano anyta, išskirtinio grožio moteris, ir, pastebėjusi mano abejones, patarė: „Pagalvok, kas tau teikia didžiausią malonumą, – tokią profesiją ir rinkis.“ Esu jai dėkinga, kad tapau drabužių dizainere, o ne, pavyzdžiui, finansininke.
Kokie keliai Jus nuvedė į Italiją, Romą? Ar buvo sunku joje įsitvirtinti?
Buvau įsimylėjusi Italiją iš septintojo dešimtmečio kino filmų. Juos prisiminiau ir rašydama savo „Itališkos elegancijos kodą“. Dievinau gražius aktorių kūnus, elegantiškus ir stilingus drabužius, pabrėžiančius liekną Italijos moterų taliją. Bet į šią šalį išvykau dėl to, kad ten išvažiavo mano gyvenimo partneris Paulius. Pasilikusi Kaune, pajutau erdvės trūkumą. Nors tuo metu buvau savo karjeros viršūnėje, vis dėlto nė minutės nedvejojau, kad su mylimu vyru turime būti kartu.
Italijoje nelegalių žurnalistų gyvenimas tikrai buvo nelengvas. Pirmuosius metus Romoje sunkiai vertėmės, bet mūsų šeimai visaip padėjo Lietuvos ambasadoriaus Romoje žmona Daniela Lozoraitienė. Mūsų sūnus Simonas nuo pirmos pažinties dienos tapo jos numylėtiniu, o mes – ištikimais mokiniais. Ši garbi moteris iš karto mus įstatė į savo aristokratiškų namų rėmus, dalyvaudavome jos diplomatiniuose priėmimuose. Būdavo mums negailestinga, jei kartais prašaudavome pro šalį. Ne visi D. Lozoraitienės elgesį toleruodavo, daugybė lietuvių, pasisvečiavusių pas sinjorą Danielą, grįždavo į Lietuvą įtūžę ir įsižeidę. Bet mes jos „egzaminus“ išlaikėme ir galbūt todėl šiandien Romoje jaučiamės savi.
Roma man niekada neatrodė pernelyg didelis miestas, pasijutau jame sava, nors čia nuolat sukasi maždaug šeši milijonai žmonių, o eismas primena tikrą pragarą.
Papasakokite daugiau apie savo ilgametę ir dabartinę veiklą šioje šalyje.
Penkiolika metų esu akredituota Milano nacionaliniuose mados namuose (it. Milano Camera Nazionale della Moda), dirbu Romos mados savaitės ir Milano mados savaitės prezentacijose kaip užsienio žurnalistė. Rašydavau straipsnius dienraščiams „Respublika“, „Lietuvos rytas“, „Kauno diena“ ir visiems garsiausiems Lietuvos interneto portalams bei moterų žurnalams ne tik apie madą, bet ir apie gastronomiją, architektūrą, keliones. Įspūdžių prisikaupė tiek daug, kad jie pradėjo nebetilpti į straipsnius, – taip gimė poreikis rašyti knygas. Abu su vyru Pauliumi esame Užsienio spaudos asociacijos nariai, turime Italijoje nemažai žurnalistams teikiamų privilegijų. Stengiamės jomis pasinaudoti. Mūsų įgytos žinios atsispindi knygose „Italija“, „Sava Roma“ ir naujausioje mano knygoje „Itališkos elegancijos kodas“.
Ar kada anksčiau pagalvodavote, kad imsitės ir knygų rašymo?
Pirmąją savo knygą parašiau dar mokydamasi mokykloje, penktoje klasėje, net perrašiau ją trimis egzemplioriais. Rašyti man visada neblogai sekėsi. Mano rašinys per stojamuosius egzaminus Vilniaus dailės akademijoje man padėjo surinkti daugiau balų už kitus, ir tik todėl įstojau į prestižinę drabužių modeliavimo specialybę.
Ką Jums suteikė žurnalistinis darbas?
Manau, kad žurnalistika mums daug gyvenime davė. Galimybė keliauti per komandiruotes suformavo tam tikrą mūsų pačių statusą. Italijoje daug lemia pažintys. Su Milano mados namų spaudos atstovais visada stengiausi elgtis korektiškai, Druskininkų mokykla suformavo mano pareigos jausmą, todėl mados namai niekada neatsisako bendradarbiauti, padovanoti man kolekcijų nuotraukų. Kaip be jų rašyčiau knygas? Mados namai „Dolce&Gabbana“ knygai „Italija“ man padovanojo daugiau nei 60 nuotraukų, o „Giorgio Armani“ padėjo kuriant „Itališkos elegancijos kodą“. Žinoma, jei mes su Pauliumi būtume pasirinkę emigrantų, kurie vyksta į užsienį užsidirbti, duoną, galbūt knygos šiandien lengvai negimtų. Stengiamės bet kuria kaina būti čia, Italijoje, tarp šių žmonių, šioje aplinkoje, todėl galbūt ir knygos atrodo gyvos, nesumeluotos, „nepagamintos“ bibliotekoje.
Vasario mėnesį savo naujausią knygą „Itališkos mados kodas“ pristatėte Vilniaus knygų mugėje. Su kokiais įspūdžiais iš jos grįžote? Kur dar ketinate rengti pristatymus?
Knygų mugė iš tiesų tarptautiniu mastu svarbus renginys, ir mes su Pauliumi džiaugiamės, kad mums teko garbė jau trečiąjį kartą pristatyti joje savo knygas. Pristatymą būtų buvę galima padaryti dar įdomesnį (su gausybe rėmėjų ir kitų įspūdingų dalykų), jei terminus būtume žinoję anksčiau.
Šiemet mano knygą rėmė automobilių koncernas „Krasta Auto Brava“, po Lietuvą važinėjau su vienu elegantiškiausių Italijos automobilių „Alfa Romeo Giulietta“, ant kurio durelių buvo užklijuotas plakatas su knygos „Itališkos elegancijos kodas“ viršeliu.
Kur bus kitas knygos pristatymas (tai bus grandiozinis renginys), kol kas yra mažytė paslaptis.
Knygoje patarimais dalijasi garsūs mados dizaineriai Giorgio Armani, Domenico Dolce, Stefano Gabbana, Donatella Versace ir kiti. Ko Jūs išmokote iš šių garsių žmonių?
Iš šių žmonių daug išmokau. Kai iš manęs buvo atimtas etatas dienraštyje „Lietuvos rytas“, atvykau į Milaną labai prastos nuotaikos. Dizaineriui Giorgio Armani papasakojau apie finansinę krizę Lietuvoje ir paklausiau: „Ką gi man dabar daryti?“ O jis draugiškai paplojo man per petį ir labai rimtai pasakė: „Padėkite savo vyrui. Ir jūs atgimsite iš naujo.“ Sutramdžiau savo nuoskaudas ir šiandien esu laiminga, kad Giorgio žodžiai iš tiesų buvo taiklūs. Nenorėčiau sugrįžti į ankstesnį gyvenimą.
Domenico Dolce ir Stefano Gabbana man padėjo suprasti, kad elegantiška atrodo tik ta moteris, kuri yra išlaisvinusi savo esminį instinktą. O Donatella Versace mane įkvėpė sportuoti, šokti, lavintis, nepasiduoti kasdienybei.
Kaip Jums pavyko prikalbinti šiuos žmones prisidėti prie knygos?
Nesitikėjau apskritai kada nors prie jų prieiti. Lietuvoje buvo daug žurnalisčių, kurios dėjosi dirbančios šalia manęs Milane, tačiau, vos tik aš pasitraukiau iš „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“, kažkur pradingo ir jos. Matyt, toks ir tebuvo jų darbas – kenkti man. Per dvidešimt metų neatsirado nė vienos, kuriai interviu būtų davę Giorgio Armani, Roberto Cavalli, Domenico Dolce ir Stefano Gabbana.
Pamenu, kai teko pirmą kartą per interviu kalbėtis su Giorgio Armani, pakliuvau į keblią situaciją. Jo spaudos atstovė supainiojo Latviją su Lietuva, ir mano akivaizdoje dizaineris ją išvadino berašte. Mane tai sutrikdė, pamiršusi visus interviu klausimus, ėmiau dizaineriui pasakoti viską, ką žinau apie jo mados namus. Tai jį labai pralinksmino, ir mūsų pokalbis išėjo puikus, laisvas, neformalus. Šis netgi parašė dedikaciją Lietuvos moterims, ją iki šiol saugojau savo archyvuose. Ji ir mano su Giorgio Armani nuotrauka – „Itališkame elegancijos kode“.
Dažnas eleganciją linkęs sieti su prabangiais drabužiais, papuošalais. Kaip Jūs suprantate eleganciją? Ar kiekviena moteris galėtų būti elegantiška, nesvarbu, koks jos amžius ir finansinės galimybės?
Elegancijos esmė – ne drabužiai. Tai – moters žvilgsnis, gestai, sugebėjimas bendrauti. Žodžio „puoštis“ italų kalboje apskritai nėra. Italės gražios ir su naktiniais marškinėliais, ir sporto salėje. Jos moka save pateikti taip, tarsi visos būtų gražios kaip Monica Bellucci. Italėms tai pavyksta, nes jos pasitiki savimi.
Mums, lietuvėms, reikia mokytis natūralumo, būti spontaniškoms. Kaip galima to išmokti? Manau, reikia žvalgytis į Romos, Milano, Florencijos moteris, stebėti jų manieras. Ypač tai siūlau daryti mūsų vyresnėms moterims, kurios save nuvertina ir vadina pensininkėmis. Mano kaimynei sinjorai Pierisai – aštuoniasdešimt metų, bet ji kaskart lifte mane įkvepia gyventi, nes atrodo žavi, pasitempusi. Pajamos tikrai niekuo dėtos. Labai dažnai vulgariai atrodo storų piniginių savininkės.
Kaip trumpai apibūdintumėte, ką skaitytojams siekiate pasakyti savo naująja knyga?
Mano knyga siūlo pasižiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje ir suprasti daug dalykų. Mes, lietuviai, daugybę metų gerovės modeliu laikėme Jungtines Amerikos Valstijas ir stengėmės eiti panašiu keliu. Bet argi amerikiečiai yra laimingi, ar jie sveiki?
Italijos žmonės gali džiaugtis gyvenimu, nes natūraliai išvengia daugybės ligų, jiems nereikia savo gyvenimo patikėti medikams. Italai neslopina emocijų, o tai saugo juos nuo lėtai organizmą griaunančių navikų. Jie dievina tyrą alyvuogių aliejų, kurio naudos Amerika nesupranta, todėl italai ilgaamžiai, kaip ir tūkstantį metų išgyvenantis alyvmedis. Jie vartoja puikų vyną, tačiau nesikankina dėl priklausomybės nuo alkoholio. Kaip jiems tai pavyksta? Su vyru dar turime daug darbo aiškindami šias paprastas ir sudėtingas tiesas lietuviams. Dar parašysime daug naujų knygų. Kol kas mums tai neblogai sekasi ir todėl esame laimingi.
Kokios, Jūsų manymu, svarbiausios elegantiškos moters taisyklės (arba bruožai)?
Aplinkos stebėjimas, imlumas informacijai, buvimas mados sostinėse, gebėjimas iš daugybės drabužių išsirinkti sau tinkamą. Italijoje tai lengviau negu Lietuvoje. Čia labai padeda išsilavinusios, jautrios ir paslaugios konsultantės. Kelios jų yra netgi mano knygos herojės.
Avalynės konsultantė Giusy tapo mano knygos heroje po to, kai butike išsimatavau visus batus ir išėjau nieko nenusipirkusi. Kaip manote, kaip mane palydėtų pardavėja Lietuvoje? Tikriausiai mirtina tyla ir piktu žvilgsniu. Tik ne Giusy. Ji man pasiūlė sugrįžti rytoj ir atsargiai pasakė, kad turbūt turėčiau pakeisti aprangą, nes prie šios nė vieni batai neatrodo gražiai. Kita knygos herojė – drabužių salono konsultantė Patrizia – geba išrinkti geriausią drabužių modelį ne tik man, bet ir Lietuvoje gyvenančiai mano anytai, kurią yra mačiusi vos vieną kartą. Pas Romoje dirbančią barmenę Francescą užeina tūkstančiai žmonių, bet, įėjus man, ji sako: „Tokios pačios kapučino kavos, kaip anksčiau, – „molto bollente“?“ Ji prisimena, kokią kapučino kavą mėgstu. Man šis intymumas ir dėmesys yra svarbus. Tai ir yra tam tikra elegantiško gyvenimo dalis.
Sakote, kad Romos moterys yra laimingos. Kokia, Jūsų manymu, jų laimės paslaptis?
Jos neslopina emocijų. Kai liūdna – visų akivaizdoje verkia, kai džiaugiasi – kvatoja. Niekas jų nepriverstų tylėti, viduje liūdėti, ilgai pykti. Gal todėl išlietos emocijos neskatina ilgos kančios. Italės laimingos ir dėl to, kad moka džiaugtis mažais gyvenimo malonumais. Žiūrėk, aštuoniasdešimtmetė ateina vidurdienį į barą puodelio espreso pasidažiusi lūpas, ką tik susišukavusi kirpykloje ir nesijaučia nė kiek prastesnė už baltu šaliku ryšinčią bankininkę. Viena kitą pasveikina, viena kitai palinki geros dienos. Senolė nesiskundžia sąnarių skausmais, o jauniklė pro ją nesistengia pražingsniuoti stumdydamasi, lyg pro stulpą.
Kas Jus pačią daro laimingą?
Galimybė būti Romoje, gražiausiame pasaulio mieste, kuris mane įkvepia savo istorija ir elegancija. Čia galiu įgyvendinti savo svajones bendraudama su iš Lietuvos atvykusiais žmonėmis, kurie nori sužinoti elegancijos ir gastronomijos paslapčių. Romoje rengiame vakarienes tautiečiams, kurie perskaitę knygą „Sava Roma“ atvyksta pas mus praleisti laiko. Džiaugiuosi galėdama gyventi ir dirbti tarp Romos moterų ir užtikrinti ramybę ir laimę savo šeimai. Negalėčiau gyventi ten, kur karjeros siekiama daug metų kasant duobę kitam ir laukiant tinkamos progos užimti jo vietą.
Ar bendraudama su italėmis jaučiate tokį pat ryšį, kaip ir su lietuvėmis? O gal italės Jums kur kas artimesnės?
Italės panašesnės į mane negu lietuvės. Jas geriau suprantu, jos supranta mane, nes esame karšto temperamento. Lietuvoje moteris per vakarėlį geriau sušals ir susirgs, nei parodys savo emocijas. Aš nesugebėdavau būti tokia „šauni“.
Kaip apibūdintumėte Italijos moterų ir vyrų santykius?
Tai amžina aistra. Meilė ir neapykanta. Kitaip tariant, tai niekada nenusibostantis romanas, kuriame nėra monotonijos, pilkos kasdienybės, racionalumo. Vedybų sutartys Italijoje nemadingos.
Sakote, kad be mados neišgyventumėte nė dienos. Ar tikrai nebūna nė dienos, kai Jūsų mintys nesisuka apie šią sritį? Papasakokite, kaip atrodo Jūsų laisvalaikis.
Gal atrodau keistai, bet tikrai nebūna nė dienos. Ruošdamasi dirbti renginiuose Lietuvoje, dar Romoje imu svarstyti, kuo per juos vilkėsiu. Kai keliaujame su turistais po Italiją, stengiuosi ne tik gerai dirbti darbą, bet ir elegantiškai atrodyti. Mūsų spaudos centre Romoje, šalia Trevi fontano, dirba garsiausių pasaulio dienraščių ir portalų žurnalistai, taigi ir čia vyrauja tam tikras elegancijos kodas. O išėjus pro spaudos centro duris pakliūvi tiesiog į Romos butikų lopšį. Vitrinos čia įkvepia gyventi.
Laisvo laiko lieka nedaug. Savaitgalį keliaujame į savo namus ant Tirėnų jūros kranto, ankstų rytą skubame į žuvies ir daržovių turgų, gaminame jūros gėrybes ir aplankome savo vynininką „Casale Cento Corvi“ ūkyje. Šis mums pasakoja savo protėvių etruskų, sukūrusių vyną, senesnį už Romą, istoriją.
Kokių klaidingų stereotipų, susijusių su Italija, italais, tenka girdėti?
Tiems, kurie sako, kad italai – pietiečiai, siūlau dažniau apsilankyti Auksiniame Milano mados kvadrate. Tiems, kurie sako, kad jie tinginiai, nes po pietų ne dirba, o ilsisi, norėčiau priminti, kaip gyveno mūsų proseneliai. Mano močiutė visada po pietų ketvirtį valandos pasnausdavo. Juk per siestą žmonės būna nedarbingi, jei nepailsėtų, vakare dirbtų blogai. Tiems, kurie mato po kojomis šiukšles, priminsiu, jog po šį milijonus gyventojų turintį mietą dar vaikšto ir turistai, todėl visai natūralu, kad jis tampa nešvarus. Patarčiau apsilankyti italės namuose – stereotipai pasikeis.
Ar galima sakyti, kad esate išnaršiusi visą Italiją?
Italiją gerai pažįstu. Negalėčiau keliauti kartu su didele žmonių grupe, man reikia asmeniškumo. Kad vietas gerai pažintum, reikia panašiai mąstančių šešių–aštuonių žmonių, reikia vietinio žmogaus, kuris pažįsta šalį ne per internetą, o per patirtį. Mūsų šeimai keliavimas – tai gastronomija, geri restoranai, bendravimas su vietos žmonėmis. Deja, Lietuvoje keliavimas dar suprantamas kaip kryžiuko padėjimas aplankius kokią nors vietovę: „Štai ir aš čia buvau.“
Mūsų spaudos asociacija rengia išskirtines keliones žurnalistams, per jas gyvename brangiuose istoriniuose viešbučiuose. Esame atviri žmonėms, todėl greitai užsimezga glaudūs santykiai. Vėliau vežame į tas vietas su mumis keliaujančius Lietuvos žmones. Enogastronomijos (mokslas apie vyno ir virtuvės paslaptis – red. past.) kelionių srityje esame pionieriai, šis darbas mums patinka, džiaugiamės, kad randame nemažai bendraminčių lietuvių. Kita vertus, italai, kurie be galo smalsūs, pageidauja keliauti po Lietuvą. Galbūt tokių kelionių imsis Lietuvoje jau trejus metus gyvenantis sūnus Simonas.
Ar į Lietuvą, į gimtąjį Druskininkų miestą Jus vis dar traukia grįžti?
Taip, traukia sugrįžti, kol susiduriu su klastingais žmonėmis, kurių Druskininkams tikrai netrūksta. Mano gimtajam miestui linkiu kuo daugiau išsigryninti, atsiverti pasauliui, nepasiduoti blogoms emocijoms.
2014 m. kovo 1 d. Druskininkuose atidarėme restoraną „Cibus“ ir jame pabandėme įdiegti itališkus produktus – itin kokybišką vyną, vandenį, makaronus, aliejų. Kiek ilgai gyvuos ši filosofija, parodys laikas. Restorane „Pušynas“ taip pat surengėme alyvuogių aliejaus degustaciją. Stengiuosi, kad mano miesto žmonės gyventų kuo ilgiau ir būtų laimingesni.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos Gretos Skaraitienės ir iš Jurgos Jurkevičienės asmeninio archyvo