Agata Ivaško nuo vaikystės domėjosi Azijos kultūra, tačiau niekada nemanė, kad Pietų Korėja bus ta šalis, kuri taps jos namais. Planavo joje praleisti metus, tačiau likimas buvo paruošęs kitokį planą… Lietuvės gyvenimas šiame krašte – spalvingas. Čia ji mokytojauja, veda renginius, bendradarbiauja su turizmo organizacijomis ir jau netgi spėjo nusifilmuoti korėjiečių filme. O kur dar nesibaigiančios pažintys su įspūdingomis šalies vietomis ir kultūriniai atradimai. Savo atradimais ir įspūdžiais Agata dalijasi interviu.
Kada susidomėjote Rytų kultūra?
Rytų kultūra susidomėjau dar besimokydama mokykloje, kokių 11–12 metų. Tuo metu mėgau žiūrėti japonišką animaciją (anime) ir po truputį pradėjau domėtis Japonijos tradicine kultūra. Tais laikais nebuvo populiaru domėtis Azija, tai buvo laikoma gana neįprastu ar net keistu hobiu. Tačiau ilgainiui internete susiradau keletą draugų, turinčių panašių hobių. Po truputį pradėjau žiūrėti japoniškus filmus ir serialus, klausytis japoniškos muzikos. Tada sužinojau, kad egzistuoja Pietų Korėjos šalis, kai tarp japoniškos muzikos įrašų atsirado keletas korėjietiškų vaizdo klipų. Nors iš pradžių viskas atrodė gana panašu, su laiku supratau, kad Pietų Korėja ir Japonija yra skirtingos šalys ir vartoja skirtingas kalbas. Tada kilo noras mokytis korėjiečių kalbos, užsirašiau į kursus Vilniaus universitete, susiradau daugiau bendraminčių, pradėjau bendrauti su mainų studentais iš Pietų Korėjos ir taip paviršutinis susidomėjimas išaugo į kiek gilesnį.
Kodėl nusprendėte apsigyventi Pietų Korėjoje? Ar visada apie tai svajojote?
Kaip minėjau, mokyklos ir universiteto laikais domėjausi Azijos kultūra (iš pradžių Japonija, po to daugiau Pietų Korėja), visada svajojau aplankyti šias šalis nors kartą gyvenime, tačiau niekada negalvojau, kad liksiu čia gyventi ilgam. Studijų metais pasitaikė proga išvykti į Pietų Korėją savanoriauti ir pakeliauti, tą ir padariau vienų vasaros atostogų metu. Šalis man be galo patiko ir pradėjau ieškoti galimybių atvykti čia ilgesniam laikui. Lengviausias ir realiausias variantas Lietuvos piliečiams yra dvišalių mainų studijų programa. Kadangi mano bakalauro studijos neturėjo nieko bendro su Azija, kuriam laikui pamiršau tą idėją. Vėl pradėjau galvoti apie tokią galimybę per magistrantūrą, pasirinkusi šiuolaikines Azijos studijas. Planavau pasimokyti Pietų Korėjoje apie metus laiko, pagilinti kalbos žinias, pakeliauti po šalį ir galiausiai grįžti namo. Bet susiklostė taip, kad pasilikau čia gyventi.
Kas, gyvenant Pietų Korėjoje, Jus nustebino labiausiai?
Gyvenant Pietų Korėjoje, labiausiai nustebino tai, kiek daug žmonių yra visur ir visada. Nesvarbu, kur eisi, – net vidury darbo dienos visur pilna žmonių. Visi laukia eilėse prie restoranų, kavinių ar net fotozonų.
Kitas dalykas, kuris mane nustebino, yra nuomos sąlygos. Nuomojantis butą Pietų Korėjoje reikalingas labai didelis depozitas. Lietuvoje įprasta mokėti vieno ar dviejų mėnesių nuomos dydžio depozitą, o Pietų Korėjoje depozitas gali siekti dešimtis tūkstančių dolerių. Ši praktika mane nustebino ir iš pradžių atrodė sunkiai suprantama. Tačiau esmė yra ta, kad kuo didesnis depozitas, tuo mažesnė mėnesinė nuoma (nekilnojamojo turto savininkai tuos pinigus investuoja arba deda į indėlius ir taip užsidirba pinigų). Tai yra įprasta praktika Pietų Korėjoje ir prieš atvykstant būtina tai žinoti.
Plačiau papasakokite apie šios šalies kultūrą, papročius, tradicinius patiekalus.
Pirmiausia, korėjiečių kalba skiriasi nuo japonų ir kinų kalbų. Jie vartoja fonetinę abėcėlę, vadinamą Hangul, kuri buvo sukurta XV amžiuje karaliaus Sedžiongo Didžiojo. Hangul buvo sukurta siekiant didinti vidurinės ir žemesnės klasės atstovų raštingumą, nes kinų rašto mokymasis yra sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas.
Korėjos kultūrą ir tradicijas stipriai veikia konfucianizmo principai, pabrėžiantys pagarbą vyresniems ir šeimai. Pagrindinės šventės, tokios kaip Seollal (Naujieji Metai pagal Mėnulio kalendorių) ir Chuseok (derliaus šventė), yra švenčiamos šeimoje, valgant tradicinius maisto produktus ir atliekant protėvių apeigas. Egzistuoja nerašyta hierarchija šeimose, darbe ir net mokslo įstaigose. Jaunesni visada turi pagarbiai kreiptis į vyresnius (vartoti atitinkamą kalbos formą). Pavyzdžiui, net jei baigėsi darbo valandos, bet tavo viršininkas dar sėdi prie darbo stalo, yra laikoma nemandagu eiti namo pirmiau. Taip pat nėra priimtina pilti gėrimo sau pačiam ir naudoti abi rankas duodant arba priimant kokį nors daiktą.
Pietų Korėjoje įsigalėjusi aštraus maisto kultūra – ruošiant daugybę patiekalų naudojamos raudonos aitriosios paprikos, jų pasta (padažas) ir t. t. Korėjiečiai tradiciškai valgo ryžius tris kartus per dieną, nėra atskiro pusryčių maisto, ir tie patys patiekalai valgomi bet kuriuo paros metu. Žinoma, dabar žmonės valgo kiek kitaip, ir maisto kultūra labai keičiasi (populiarus ir vakarietiškas maistas), bet tradiciškai vyrauja ryžiai, mėsa, fermentuoti maisto produktai, dažnai naudojami česnakai, imbieras ir aitriosios paprikos.
Apibūdinkite įprastą dieną Pietų Korėjoje. Ar ji kuo nors skiriasi nuo eilinės dienos Lietuvoje?
Pietų Korėjoje dienos ritmas paprastai yra greitesnis ir intensyvesnis nei Lietuvoje. Važiuoti į darbą valandą laiko yra įprasta pagal Seulo standartus, o kartais tai užtrunka dar ilgiau. Žmonės dažnai valgo mieste arba užsisako maisto į namus, nes jie labai užimti. Daugelis didžiąją dienos dalį praleidžia savo rate: dirba, vakarieniauja su bendradarbiais. Viešasis transportas yra labai populiarus, nes jis pigesnis, greitesnis ir leidžia dirbti arba naršyti internete pakeliui į darbą. Be to, dėl didelio gyventojų skaičiaus trūksta automobilių stovėjimo vietų.
Savaitgaliais žmonės mėgsta keliauti po savo šalį, to nelabai pastebėjau gyvendama Lietuvoje. Labai populiarios savaitgalio kelionės automobiliu, o visos turistinės vietos ir kavinės būna pilnos žmonių, kurie nori atsipalaiduoti po ilgos darbo savaitės. Vasarą įprasta po darbo, ypač savaitės pabaigoje, eiti prie upės, pasitiesti iškylos kilimėlį, užsisakyti vištienos išsinešti arba ramenų ir leisti laiką lauke.
Pietų Korėjoje žmonės daugiau dėmesio skiria estetikai. Kiekviename rajone yra daug momentinės fotografijos studijų ir fotozonų, kur žmonės mėgsta fotografuotis. Tai tapo populiariu laisvalaikio praleidimo būdu.
Ar lengva susidraugauti su vietiniais gyventojais? Kuo jie panašūs į mūsų tautiečius, kuo skiriasi?
Korėjiečiai yra gana uždari ir dažniausiai linkę bendrauti savo rate. Jie paprastai nekalbina nepažįstamų žmonių ir „užsiima savo reikalais“. Dažniausiai susibendrauti galima mokantis, dirbant, lankant tuos pačius būrelius (hobio klubus) arba pažįstamų rate.
Jeigu nekalbi korėjietiškai, tai dar sunkiau, nes nors korėjiečiai mokosi anglų kalbos nuo darželio, jie dažnai nepasitiki savo sugebėjimais, gėdinasi šnekėti angliškai ir su laiku pamiršta, ką mokėsi. Kalbant korėjietiškai atsiveria daugiau galimybių, bet aš savo draugų rate turiu daugiau užsieniečių nei korėjiečių. Vėlgi, draugai korėjiečiai yra tie žmonės, su kuriais sieja kas nors bendro: hobiai, darbas, šeimos situacija.
Taip pat korėjiečiams bendraujant labai svarbus amžius. Vienas pirmųjų klausimų, susipažįstant su kuo nors, yra „Kiek jums metų?“, ir dauguma draugų grupių yra panašaus amžiaus žmonės.
Ar nekilo finansinių sunkumų gyvenant toli nuo Lietuvos? Kokiomis veiklomis užsiimate gyvendama Pietų Korėjoje?
Daugiausia finansinių sunkumų kyla ieškant būsto. Kaip jau minėjau anksčiau, nuomos kainos Pietų Korėjoje, ypač Seule, yra labai aukštos, bet didžiausia kliūtis yra būtent didelis depozitas. Iš karto po studijų kurį laiką gyvenau bendrabutyje, vadinamame goshiwon, kurio plotas yra apie 3–4 kvadratinius metrus.
Dirbu alternatyviojo ugdymo mokykloje mokytoja ir taip pat dalyvauju daugiakultūrių šeimų bendrijos veikloje, jos nariams kartais vedu kultūrines paskaitas ir renginius. Taip pat aktyviai užsiimu socialinių tinklų veikla ir bendradarbiauju su įvairiomis turizmo organizacijomis, tai padeda finansiškai ir suteikia užimtumo laisvalaikiu.
Per kiek laiko išmokote korėjiečių kalbos? Su kokiais sunkumais susidūrėte?
Manau, kad bet kurios užsienio kalbos mokomasi visą gyvenimą ir aš dar tikrai turiu kur tobulėti. Pirmą kartą korėjiečių kalbos vadovėlį atsiverčiau būdama antrame kurse. Lankiau paskaitas apie metus laiko bakalauro studijų metu, vėliau atvykusi į Pietų Korėją magistro studijų metais. Nuo 2016 metų nebesimokau kalbos aktyviai. Tačiau vartoju korėjiečių kalbą kasdieniame gyvenime, tad drįsčiau teigti, kad mano sugebėjimai per tuos metus išaugo daugiau nei tada, kai mokiausi akademinėje aplinkoje.
Sunkiausia yra persilaužti ir kalbėti natūraliai (rašytinė ir šnekamoji kalba skiriasi), bet tai taip pat yra vienintelis būdas iš tikrųjų išmokti naują kalbą, nesvarbu, korėjiečių ar kokią kitą.
Papasakokite, koks buvo Jūsų įsimintiniausias nuotykis Pietų Korėjoje.
Įsimintinų nuotykių tiek daug, kad net sunku ką nors išsirinkti. Keliauju po Pietų Korėją ištisus metus, esu aplankiusi daug įsimintinų vietų. Vienas nuotykis, kuris dabar šovė į galvą, yra pasivaikščiojimas kabančiu tiltu ant aukščiausio pastato šalyje (Lotte Tower) 541 metrų aukštyje. Buvau pakviesta Seulo turizmo organizacijos ir pakilome viršun su draugais. Nors iš pradžių atrodė, kad bus gana baisu, iš tiesų pasigėrėjome nuostabiais vaizdais, kurių kitaip nebūčiau pamačiusi.
Taip pat teko pabūti statiste viename korėjietiškame filme. Praleidau dvi dienas filmavimo aikštelėje, dirbau su pripažintais Pietų Korėjos aktoriais ir gana daug sužinojau apie vietinę kino industriją.
Ar pasiilgstate Lietuvos ir ar dažnai čia apsilankote?
Lietuvą stengiuosi aplankyti bent kartą per dvejus metus. Labiausiai pasiilgstu šeimos ir draugų, todėl parvykusi lakstau į susitikimus, nes noriu pasimatyti su kuo įmanoma daugiau žmonių. Visada džiaugiuosi galėdama pasivaikščioti po Vilnių, pavalgyti lietuviško maisto, pasidžiaugti žydru dangumi ir neužterštu oru.
Kalbino Fausta Ivanauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Agatos Ivaško archyvo