Privalomąjį lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą šiemet laikys 18 613 abiturientų – šiek tiek daugiau negu praėjusiais metais. Šįkart šalies jaunuolių laukia nemenki pokyčiai. Autorius, atskleidžiančius rašinio temą, jie galės laisvai pasirinkti iš visų lietuvių kalbos ir literatūros programoje nurodytų 36 privalomų rašytojų. Nors pedagogai sako, kad šis pasirinkimas nebespraus mokinių į rėmus, tačiau tikina, jog pasiruošimas svarbiausiam egzaminui vis dar nevyksta sklandžiai, ir atskleidžia, ko trūksta šiuolaikinės mokyklos programoje.
Tinkamas nusiteikimas ir informacijos kartojimas
„Šviesos“ leidybos vadovės Daivos Bartninkienės teigimu, abiturientai, visų pirma, turi tinkamai nusiteikti artėjančiam egzaminui.
„Artėjant brandos egzaminams abiturientai susiduria su daugybe išbandymų – įsiminti daug informacijos, pateisinti tėvų ir mokytojų lūkesčius, suvaldyti kylančią baimę ir neigiamas emocijas. Vieno ir visiems tinkamo recepto, kaip įveikti stresą egzaminų metu, nėra. Geriau pasiruošti padeda tinkamas laiko, skirto susikaupimui ir mokymuisi, poilsiui bei atsipalaidavimui, planavimas. Be to, nuolatinis grįžimas prie to, ko išmokai anksčiau, yra sėkmingo mokymosi garantas“, – sako D. Bartninkienė.
Vilniaus Užupio gimnazijoje daugiau nei 15 metų dirbančios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Linos Cholinienės teigimu, išskirtinė lituanistui tenkanti misija – ne tik tinkamai paruošti moksleivius egzaminui, bet ir ugdyti vaiko vertybines nuostatas.
„Plėsti vaikų literatūrinį suvokimą ir bendruosius gebėjimus beveik neįmanoma dėl beprotiškos bendrosios programos apimties. Kūrinius dažnai tenka pralėkti greitomis, kad tik spėčiau moksleivius su visais supažindinti. Kita vertus, vaikai per kelerius metus pasiruošia puikius, itin išsamius pamokų užrašus, kuriuose sugula visa pamokų medžiaga. Užrašuose nugula įvairios lentelės, filmų ištraukų aptarimas, grupiniai darbai, kūrinių interpretacijos ir kita medžiaga – viskas, ko gali prireikti ruošiantis brandos egzaminui“, – pasakoja L. Cholinienė.
Trūksta motyvacijos ir vadovėlių
Nors pasiruošimas lietuvių kalbos brandos egzaminui vyksta visus 12 mokslo metų, lietuvių kalbos mokytoja L. Cholinienė, kūrusi dvyliktokams skirtas skaitmenines užduotis „Prieš egzaminą“ bei „Eduka klasė“ mokymosi aplinkose, sako, kad moksleiviai vis dar ruošiasi paskutinę minutę.
„Egzaminas tikrina ne tik žinias, bet ir brandą – vertybines nuostatas, požiūrį, gebėjimą susikaupti. Visa tai įgyjama ne per vienus metus ir toli gražu ne tik mokykloje, bet ir šeimoje. Taip pat dauguma moksleivių nesuvokia, kad norint pasiekti aukštų rezultatų prie konkrečios užduoties tenka užtrukti kur kas ilgiau. Be to, neretai jie pervertina savo darbo kokybę ir nededa pakankamai pastangų, tačiau tikisi aukšto įvertinimo. Dar vienas šiuolaikinės lietuvių kalbos pamokos paradoksas yra tai, kad nors mano dėstomo dalyko finišas yra rašinys brandos egzamine, bet iki šiol nėra parengta jokio vadovėlio, mokančio, kaip reikia šį rašinį rašyti. Teko pačiai raitotis rankoves ir paruošti tą „vadovėlį“, – pasakoja L. Cholinienė.
Viena opiausių, anot mokytojos, šiuolaikinių moksleivių problemų – didelis raštingumo klaidų kiekis rašiniuose.
„Jei mokinys nesureikšmino taisyklingos rašybos pradinėse klasėse ir į 11-ą klasę atėjo rašto darbuose darydamas po 60 raštingumo klaidų, vargu ar ką pavyks pakeisti. Moksleiviai taip pat sunkiai atsimena teksto detales, epizodus, o ką jau kalbėti apie teksto raišką, kuri yra būtina siekiant aukščiausio literatūrinio rašinio įvertinimo. Tenka pripažinti, kad dauguma moksleivių, eidami į brandos egzaminą, dar patys neturi tos brandos, tad dažnai nemoka svariai argumentuoti, kelti hipotezes, daryti sintezę, polemizuoti ir ieškoti sąsajų, todėl mąstyti rašinyje jiems – didelis iššūkis“, – pastebi pedagogė.
Privalomos literatūros sąrašai – pagal moksleivių interesus
Kelio į moksleivių širdį, anot L. Cholinienės, pirmiausia reikėtų ieškoti atsakingiau sudarant mokyklinius privalomosios literatūros sąrašus, atsižvelgiant į mokinių amžiaus tarpsnį, vaiko psichologinę raidą ir jam aktualias problemas.
„Nemanau, kad vaikas, neskaitęs Kristijono Donelaičio, užaugs mažiau intelektualiu žmogumi. Galbūt jis domėjosi Antano Maceinos religijos filosofija ir rašinyje remsis jo idėjomis, samprotaudamas tema apie Dievą. Mano literatūros pamokos neapsiriboja vien programine literatūra, nes noriu aptariamą temą atskleisti visapusiškai“, – sako L. Cholinienė.
Pedagogės teigimu, lituanistai pamokose taip pat turi skiepyti patriotines nuostatas ir vertybes, tačiau ant šiandienos pedagogų pečių užkrauta atsakomybė – per didelė. L. Cholinienės teigimu, ne mokykla ir tuo labiau ne lietuvių kalbos pamokos yra svarbiausia patriotiško auklėjimo priemonė.
„Patriotizmas – meilė savo šaliai, noras dėl jos stengtis ir čia gyventi – visų pirma ugdomas šeimoje. Lituanisto pagrindinė užduotis yra atskleisti teksto grožį ir ypatingumą, jo prasmę ir reikšmę. Tačiau aš manau, kad svarbesnis mūsų tikslas – išmokyti vaiką mąstyti, turėti tvirtą vertybinį stuburą ir ugdyti gebėjimus, todėl nesureikšminu to, kuris programos autorius padės tai pasiekti – lietuvių ar užsienio“, – įsitikinusi L. Cholinienė.