Yra tokia patarlė: „Žvirblį ir lietuvį visur sutiksi.“ Tuo įsitikinti nutarė Užsienio lietuvių studentų klubo nariai ir gegužės 14–15 dienomis išvyko į Estiją ieškoti lietuvių pėdsakų šioje žemėje. Ekskursija buvo ne tik pažintinė-edukacinė, bet ir burianti studijuoti atvykusius iš viso pasaulio lietuvių studentus. Šioje ekskursijoje dalyvavo studentai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Kauno, Alytaus aukštojo mokslo įstaigų. Už programą ir sėkmingą kelionę buvo atsakingas Užsienio lietuvių studentų klubas. Klubo veiklas ir studentų kelionę finansuoja Švietimo ir mokslo ministerija.
Kelionė prasidėjo ankstų gegužės šeštadienio rytą. Lietuvos laukai dar snaudė ryto priebrėkšmoje, tačiau tolumoje galėjai įžvelgti žaliuojančias kalvas ir geltonuojančius rapsų laukus. Latvija mus pasitiko pabudusi. Puikūs vaizdai vėrėsi keliaujant pagal Baltijos jūros pakrantę. Kelionės gidė Gražina išsamiai pasakojo apie pralekiančias vietoves, gyventojus, iškasenas, geopolitines sąsajas su Lietuva. Estijos vakarinę pakrantę pasiekėme apie dešimtą valandą ryto. Kiek luktelėję, keltu persikėlėme į pirmą salą – Muhu. Saloje yra liaudies buities muziejus. Jame išsamiai pasakojama salos praeitis, pristatoma vietinių gyventojų buitis, žymūs žmonės. Iš jos supilta damba per jūrą pervažiavome į Saremos salą, kurioje, anot vietinių, auga tik „kadagiai ir akmenys“. Prieš pasiekdami salos sostine vadinamą Kuresarę, aplankėme Anglos vėjo malūnų kalvą, kurioje vienintelėje išlikusi įspūdingų malūnų kolekcija. Saremos salos malūnai turi ypatybę – ne sparnuotą kepurę sukti pagal vėją, o visu korpusu pajudėti nuo savo pamato ir gaudyti vėją. Kurasarėje nustebino įspūdingo dydžio vyskupų pilis-tvirtovė, pastatyta XIV amžiuje. Ji – viena geriausiai išsilaikiusių tvirtovių Baltijos šalyse. Mus pasitikusi gidė pasakojo šioje pilyje buvusią ilgą ir nelaimingą meilės istoriją. Tokią ilgą, kad atsimename tik jos pabaigą… Pačioje pilyje įkurtas istorinis Saremos salos muziejus – nuo pamatų statybos iki šių dienų, neišskiriant ir tarybinio laikotarpio su socializmo vadų portretais bei pirmaujančiais žvejybos tarybiniais ūkiais. Prieš grįždami į Estijos žemyninę dalį, aplankėme Kaali meteorito kraterį – didžiausią iš kraterių bei vienintelį išlikusį tokio pobūdžio reiškinį Europoje.
Vakarėjant keltas mus perkelia iš salos ir dar geroką kelio atkarpą važiuojame iki nakvynės vietos. Norisi skubėti, nes prasideda „Eurovizijos“ dainų konkurso finalas. Susirinkę į vieną svetingiausių kambarių svečių namuose, studentai iki pat finalo stebėjo šį konkursą. Smagu, kad Lietuvos atstovas pasirodė puikiai.
Vaiskus sekmadienio rytas pažadina visus – pirmyn į Tartu. Švediškai ir vokiškai jis vadintas Dorpat, sutrumpinus viduramžių estišką pavadinimą Tarbatu. Tai miestas, kurio universitetas tik šešeriais metais jaunesnis už Vilniaus universitetą, bet čia lietuvių pėdsakai matomi ryškiai. Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 metų sukilime caro Nikolajaus I įsakymu uždarius Vilniaus universitetą, nuo 1832 iki 1919 metų būtent Tartu universitete mokėsi Lietuvos gydytojai, vaistininkai, teisininkai, teologai, geografai, biologai. Kaip teigiama prof. A. Tylos monografijoje „Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais“, čia mokėsi daugiau nei 500 studentų. Žymiausi jų – Petras Avižonis, Ipolitas Jundzilas, Jonas Biliūnas, Jurgis Žilinskas, Vladas Lašas, Vladas Kuzma. Du pastarieji buvo išrinkti Lietuvos mokslų akademijos akademikais.
Lydimi mūsų gidės Gražinos pakilome į Universiteto kalvą, apžiūrėjome senąją katedrą, kurioje įkurta universiteto biblioteka, sustojome prie Struvės paminklo. Tartu universiteto profesoriaus Struvės vardu pavadintas geodezinis lankas eina per visą Vidurio Europą, paliesdamas ir Lietuvą. Daugiau apie tai mums paaiškino kartu vykęs studentas, geologas Simonas. Tartu miestas sužavėjo savo intelektiniu grožiu, švara ir jaunatviškumu.
Į kelionės pabaigą nusprendėme apsilankyti pačiame didžiausiame Baltijos šalių mokslo ir naujovių interaktyviame centre AHHAA – vietoje, kur mokslas žaismingai susilieja su nuotykiais. Dalis eksponatų yra interaktyvūs, lankytojams yra sukurta daug galvosūkių, gali sužinoti ir pamatyti daugumos įrenginių veikimo principus. Buvo malonu stebėti, kaip studentai linksmai mynė dviračiu ant įtempto lyno kaip tikri akrobatai arba specialiose kėdėse kilo lynais į 30 metrų aukštį ir krito laisvuoju kritimu ar pasimesdavo veidrodžių labirinte. Šis mokslo centras parodė, kad mokslas, technologijos, gamta, kūrybiškai ir prieinamai parodyti, tampa lengvai suprantami kiekvienam.
Tik vėlai vakare grįžome atgal namo į Lietuvą. Pavargę autobuse dalijomės įspūdžiais, pastebėjimais ir skaitėme konspektus – pirmadienis ir sesijos pradžia laukia visų. Beveik visi studentai dar nėra anksčiau buvę šioje Baltijos šalyje, jie buvo nustebę, kad tiek daug dalykų ją jungia su Lietuva. Už galimybę geriau susipažinti su Lietuvos istorija, paliesti čia lietuvaičių anksčiau paliktus pėdsakus, atsekti bendrus istorijos vingius dėkojame mūsų rėmėjams – Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienio lietuvių švietimo skyriui.
Irena Kowalewska
Užsienio lietuvių studentų klubas