Nors nuo galingojo LNK muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ didžiojo finalo prabėgo savaitė, projekto nugalėtoja Kotryna Juodzevičiūtė vis dar jaučiasi lyg stovėdama ant scenos. „Aš vis dar pratinuosi prie minties, jog esu nugalėtoja.“ Ši savaitė šešiolikmetei iš Vilniaus pralėkė lyg akimirka: atlikėja lankėsi įvairiose radijo laidose, dalijo interviu didžiausiems naujienų portalams, filmavosi televizijos laidose. Ir kartu su kitais projekto geriausiais dalyviais Druskininkuose rengė gyvo garso koncertą.
Kotryna, tikriausiai sulaukei didelio gerbėjų antplūdžio. Galbūt tave užgulė nepažįstamųjų žinutės ir laiškai?
Išties šiuo metu socialiniame tinkle „Facebook“ kokie 200 žinučių, kurių dar nesu perskaičiusi. Tiesiog nespėju, tiek daug visko – interviu, filmavimai, laidos, šiandien išlekiame į turą. O ar gaunu keistų žinučių? Nelabai. Keista, bet visos jos teigiamos! Gerbėjai linki sėkmės, klausia, kokiuose koncertuose galės mane išvysti. Tad noriu pasakyti – būsiu visuose turo „Galingas balsas“ koncertuose! Na dar vienas vaikinukas nuo pat projekto pradžios įnirtingai klausinėja, ar turiu širdies draugą (šypsosi).
Kaip ten yra su tavo širdimi? Ar esi kam nors ją padovanojusi?
Nei taip, nei ne. Norėčiau nuo šio klausimo susilaikyti. Bet gerbėjai dar turi galimybių! Man nesvarbu, kaip žmogus atrodo ar kokiais raumenimis gali pasididžiuoti. Svarbiausia – chemija. Kurią galbūt kažkada pajausiu.
Ką darysi, kai baigsis turas? Kaip ketini įsitvirtinti muzikos pasaulyje?
Tikrai nesustosiu! Norėčiau įrašyti dainą. Tai mano svajonė. Taip pat laukia pokalbis su prodiuseriais, aptarsime, kaip judėsime pirmyn.
Scenoje atrodai pašėlusi, ypač kai dainuoji džiazą. Kokia esi gyvenime?
Tokia pati (juokiasi). Aš galėčiau pasiryžti bet kokiai avantiūrai. Pavyzdžiui, naktį pasprukti iš namų ir išsimaudyti žiemą eketėje.
Projekto užkulisiuose netyla kalbos apie tave ir kačiukus. Ne kartą reporterei Agnei Juškėnaitei sakei, jog nori išgelbėti bent vieną kačiuką. Gal jau priglaudei bent vieną?
Labai myliu gyvūnėlius. Ypač kačiukus. Pati auginu vieną. Jį įsigijome labai seniai, kai man buvo 4 metai. Tad mano britų trumpaplaukiui daugiau nei 10 metų. Taip, turiu svajonę išgelbėti bent vieną kačiuką, priglausti jį ir surasti šeimininką, nes pati namie neturiu sąlygų auginti daugiau. O jei tik galėčiau… Artimiausiu metu ketinu bent nuvykti į gyvūnų prieglaudą ir pabendrauti su ten esančiais katinėliais. Kodėl būtent jais? Nes, deja, esu alergiška šunims.
LNK