Prieš išskrisdami į Maroką buvome gana nemažai paskaitę apie šią šalį ir gavę daug patarimų iš draugų, kurie joje jau viešėjo. Važiuoti į Maroką yra būtina su geru gidu… Mes turėjome „Lonely Planet“ knygą, kurioje radome visą naudingą informaciją, žemėlapius ir patarimus. Manėme, kad buvome pasiruošę ir galbūt net nepatirsime kultūrinio šoko. Deja, klydome…
Vos tik įžengėme į Marakešo mediną (senamiestį), apėmė keistas jausmas – lyg būtume kažką palikę namuose. Tai, ko mums trūko, buvo nuspėjamumas ir galėjimas orientuotis. Nemokėjome net gatvės pereiti patys, todėl tiesiog sekėme kitus žmones… Miestietis, stumiantis prekių prikrautą karutį, ar asiliukas, traukiantis vežimą su oda, motoroleriai, signalizuojantys garso signalu tau iš už nugaros ir pravažiuojantys vos vos tavęs nekliudydami, keliai be šviesoforų – sakyte sakė, jog čia neegzistuoja jokios taisyklės.
Nepraėjus nei porai minučių po išlipimo iš taksi, buvome užpulti įvairiausių prekybininkų, besisiūlančių padėti ir mus nuvesti iki nakvynės namų, praeivių, kurių reikia saugotis, nes, už savo iš pirmo žvilgsnio draugišką pagalbą, jie visada paprašo pinigų. Vietiniai Maroke turistus pamato iš tolo ir įvairiausiais būdais iš jų bando pasipelnyti keliasdešimt dirhamų.
Pirmąjį vakarą tikrai jautėmės nejaukiai ir nelabai supratome kur atsidūrėme. Nusigavome iki pagrindinės Marakešo aikštės – Jemaa el Fna, kurioje verda gyvenimas. Nuo jos turėjome žemėlapį su nuorodomis nakvynės namų link, tačiau Maroko medinose, kad ir kokį žemėlapį beturėtum, tikrai pasiklysi: jokių gatvelių pavadinimų, namų numerių pagal ką būtų galima orientuotis. Kadangi mūsų gyvenamoji vieta buvo marokietiško turgaus viduje, kur, be to, jog nėra aiškių gatvelių, tave čiumpa kiekvienas prekybininkas ar turistų gidas ir tikina, kad nuves ten, kur reikia. Betemstant praradome viltį nusigauti iki nakvynės vietos savo jėgomis, todėl pasidavėme ir leidome vienam labai įkyriam jaunuoliui parodyti mums kelią. Atrodė, jog ėjome kažkokiais tuneliais, manėme, kad mus veda į pasalą. Pasiekę savo nakvynės namus lengviau atsikvėpėme, o jaunuolis, žinoma, paprašė atlygio už savo pagalbą. Nakvynės namų savininkas mus labai šiltai sutiko: pavaišino mėtų arbata, papasakojo viską apie miestą, davė daug naudingų patarimų, kaip apsisaugoti nuo sukčių, kokias vietas verta aplankyti ir kokį maistą išbandyti kavinėse. Pagaliau galėjome atsikvėpti nuo gatvės chaoso…
Kitą dieną buvo daug lengviau: apsipratome su mintimi, jog esame prekeivių taikinys ir išmokome nebekreipti dėmesio į mus šaukiančius turgaus darbuotojus ar turistų pagalbininkus. Pagaliau galėjome labiau atsipalaiduoti, ramiau vaikščioti gatvelėmis ir stebėti kultūrą, žmones, išbandyti marokietišką virtuvę ir stengtis viską įamžinti fotoaparatu. Miesto centre, deja, tekdavo fotografuoti paskubomis, nes dažnai už nuotrauką buvo paprašoma pinigų arba tikimasi, jog nupirksi kažką iš tos parduotuvės.
Marakeše aplankėme nepaprasto grožio parką – Jardin Majorelle, įsteigtą prancūzų tapytojo Jacques Majorelle. Tai dykumos miražas, kuriame veši daugiau kaip 300 augalų rūšių. Šiame parke yra įsteigtas musulmonų meno muziejus. Jardin Majorelle – tai viena lankytiniausių Marakešo vietų, kadangi jos atmosfera tiesiog užburia…
Iš Marakešo keliavome per Atlaso kalnus į mažą kaimelį Merzouga, Sacharos vakariniame pakraštyje. Atvykome vėlai vakare. Vos tik išlipome, vėl mus apspito būrys vietinių, siūlančių nuvesti į nakvynės namus, panešti lagaminą ir dar visaip kaip padėti. Tačiau šį kartą labai pasisekė, nes nakvynės vietos savininkas atėjo mūsų pasitikti, kadangi tiksliai žinojo, kada atvyks tas vienintelis į miestelį važiuojantis autobusas. Buvome labai maloniai nustebinti jo gražaus poelgio. Tokia pati buvo ir visa viešnagė, kuri atrodė gana kontrastingai atvykus iš miesto, kur visi tik ir nori iš tavęs pasipelnyti. Čia jautėmės lyg gyvendami ne nakvynės namuose, o tiesiog viešėdami pas marokietį tradiciniame kaimo namelyje. Jis mums pagamino nenupasakojamo skanumo marokietišką kuskusą, kurį paruošti užtrunka net kelias valandas. Jo dėka susiorganizavome poros valandų kelionę į dykumą ant kupranugarių žiūrėti saulėtekio. Tai buvo tikrai įsimintiniausia kelionės akimirka. Po to pėsčiomis grįžome atgal ir įkopėme į ten esančią aukščiausią (150 metrų) Erg Chebbi kopą.
Iš Merzougos patraukėme į Chefchouaną, dar vadinamą mėlynuoju miesteliu. Įsikūręs tarp Rifo kalnų viršūnių, šis miestelis yra vienas gražiausių Maroke. Chefchouano medina žavi andalūziško ir marokietiško stiliaus pastatų mišiniu, raudonais čerpių stogais, ryškia mėlyna spalva dažytomis namų sienomis ir siaurų gatvelių grindiniais. Šios apylinkės taip pat yra žinomos turistams dėl galimybės lengvai įsigyti marihuanos. Tiesa, ten net klausti apie ją nereikia, tiesiog pasiūlo ne vienas sutiktasis. Nors marihuana yra kitur Maroke draudžiama, tačiau Rifo kalnuose ji yra leidžiama, nes jos gamyba yra pagrindinė šio regiono ekonominė veikla.
Chefchouanas tikrai stebina savo vaizdais. Palipėjus į šalia esantį kalną Jebel el-Kelaa, atsiveria nuostabūs kalnyno peizažai ir visas miestelis atrodo kaip ant delno. Marokas yra puikus pasirinkimas mažą biudžetą turintiems keliautojams. Čia nėra taip pigu, kaip galbūt kai kurie įsivaizduoja, tačiau mokant derėtis ir žinant, kurie nakvynės namai ir kavinės yra geri ir pigūs, tikrai galima daug pamatyti ir patirti. Geriausią ir pigiausią maistą suradome būtent pagrindinėje miestelio aikštėje, kur už tris gardžius tradiciškus patiekalus sumokėjome vos po 50 dirhamų (15 litų).
Paskutinė kelionės stotelė buvo įžymusis Fezas. Tai lyg du pasauliai: viena miesto dalis visiškai vakarietiška, jautiesi lyg būtum kur pietų Europoje, kita – marokietiška medina. Bijojome į ten keliauti, nes Fezo medina garsėja savo klaidumu. Nors ten yra didžiausias pasaulyje plotas mieste, kuriame nėra automobilių eismo, tačiau nakvynės namus radome savarankiškai, be jokių kliūčių. Gal buvome kiek pavargę, o gal tiesiog jau išmokome visiškai nebekreipti dėmesio į mus kalbinančius pardavėjus ir gidus, tačiau Fezas mums pasirodė daug ramesnis už Marakešą. Teigiama, jog Feze, įėjęs į kilimų parduotuvę, nusipirksi kilimą, net jeigu ir neketinai to daryti, nes pardavėjai yra tiesiog įkalbinėjimo specialistai.
Fezas taip pat garsėja savo odų dažyklomis. Surasti jas nebuvo lengva, tačiau pasekę porą gidų vedamų turistų paskui patys buvome pašaukti vieno parduotuvės savininko užlipti ant jo stogo ir pažiūrėti, kaip viskas ten atrodo. Tose dažyklose nėra jokių mašinų, viskas daroma rankomis taip, kaip buvo daroma prieš porą tūkstančių metų: vyrai odą užmerkia į dažų šulinį, išminko kojomis, džiausto. Darbas yra sunkus ir pavojingas sveikatai, nes visą dieną nuogos darbininkų kojos mirksta chemikaluose, kurių yra pripildyti šuliniai. Dažyklose tvyro nosį riečiantis kvapas – dažai gaminami iš karvelių išmatų ir karvių šlapimo. Kad nebūtų nemalonu dėl kvapų, dažnai turistams duodama mėtos šakelė nosiai prisidengti. Feze pagaminta oda yra viena garsiausių ir geriausių pasaulyje.
Paskutinę kelionės dieną mėgavomės restoranų maistu ir atsipalaidavome. Susiradę kavinukę su terasa turgaus centre, paragavome jų tradiciško tadžino (mėsos ir daržovių troškinys, gaminamas dengtame keraminiame puode) su mėtų arbata. Atrodo taip paprasta – juodoji arbata su žaliais mėtų lapeliais, bet taip skanu… Taip pat aplankėme parkus, kurie Maroke yra labai gražiai sutvarkyti ir gausiai apželdinti. Apėjome Mellah, Fezo miesto dalį, kuri XIV amžiuje buvo tapusi žydų prieglobsčiu. Šiuo metu Feze likę tik apie 200 žydų, tačiau visi gyvena naujojoje miesto dalyje. Prieš pat išvykdami iš Fezo, paragavome virtų sraigių, kurias verda tiesiog gatvėje ir pardavinėja norintiems įdomesnių skonio pojūčių turistams.
Iš Maroko išvykome su daug įspūdžių. Tai nuostabaus grožio šalis, kurioje rasi viską: kalnus, jūrą, dykumą, nepaprasto įdomumo ir spalvingumo kultūrą bei įdomius žmones, kurie iš pirmo žvilgsnio galbūt pasirodys bauginantys, tačiau už kiekvieno įkyraus prekeivio slepiasi draugiškas ir linksmas pašnekovas. Per 10 dienų spėjome pamatyti tikrai nemažai, bet vis tiek atrodo lyg dar kažkas liko nepažinta, nepamatyta, neatrasta, todėl jau dabar norisi čia sugrįžti, labiau įsigilinti į tradicijas ir gyvenimo būdą.
Važiuodami per miestus ir miestelius pastebėjome keistą dalyką: visi žmonės, sėdintys kavinėse, lūkuriuojantys lauke ar dirbantys parduotuvėse yra vyrai. Nematyti nei vienos moters geriančios arbatą šaligatvio kavinukėje ar aptarnaujančios klientą kilimų parduotuvėje. Jų daug, bet jos dažniausiai nešinos vaikais ant kuprų kažkur eina. Prieš keletą dešimčių metų,jų iš viso gatvėse nebuvo matyti. Tuo laiku vyrai buvo viešumoje, o moterys nežengdavo nei žingsnio už namų sienų, kur atlikdavo ruošos darbus ir rūpindavosi šeima. Mergaitės nuo 10 metų būdavo samdomos kaip tarnaitės, atskiriamos nuo šeimų ir dirbdavo vien tik už lovą po stogu. Dabar padėtis keičiasi ir moterys laikui bėgant įgyja vis tvirtesnę padėtį Maroko visuomenėje.
Parengė Agnita Januškevičiūtė
Fotografas – Justinas Medžiaušis
