Utenos kultūros centro Dailės galerijoje iki vasario 12 d. veikia dailininkės Laimos Tubelytės-Kriukelienės jubiliejinė kūrybos darbų paroda „Akimirkų spektras“.
Karalius Mindaugas 
Karalienė Morta
L. Tubelytė-Kriukelienė daugiau negu per dešimtmetį sukūrė ciklą kūrinių Lietuvos istorijos tematika. Kartais savo kūrybą eksponuodavo įvairiuose šalies muziejuose ar galerijoje. Įsimintiniausios autorinės parodos buvo surengtos Vilniaus rotušėje, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, Vilniaus karininkų ramovėje, Kauno karininkų ramovėje, Utenos kraštotyros muziejuje, Kretingos kultūros centre ir kitur. Na o ši jubiliejinė kūrybos paroda „Akimirkų spektras“, veikianti Utenos kultūros centro Dailės galerijoje, sujungia skirtingų žanrų ir įvairių stilių kūrinius. „Jubiliejaus proga norėjosi pristatyti įvairiapusiškesnę kūrybą, – sako kūrėja. – Mane domina ne tik Lietuvos istorija. Ne ką mažiau mane žavi gyvenimo prasmės, amžinybės ar šiandienos temos. Būtent šios tematikos daugiafigūrių kompozicijų ekspozicijoje yra ne viena. Beveik visi eksponuojami kūriniai yra atlikti prieš dvejus–trejus metus. Vienas iš seniausių parodos kūrinių – „Barbora Radvilaitė“ (2009 m.). Autoportretą spėjau nutapyti prieš pat parodos atidarymą.“
Bona Sforca 
Barbora Radvilaitė
Lietuvybės tematiką autorei padiktuoja įvairūs šalies įvykiai, svarbios datos, iškilios asmenybės. Jei tik turi laiko, ji stengiasi atsiliepti į įvairiuose informavimo šaltiniuose skelbiamus kvietimus dalyvauti. Taip gimė paveikslai: „Lietuvos istorijos slenksčiai“, „Žalgirio mūšis“, „Oršos mūšis“, „LDK I Statuto priėmimas“, „Barbora Radvilaitė“, „Bona Sforca“, „Karalius Mindaugas“ ir kt. Šiuos paveikslus ji laiko asmeninės kūrybos vizitine kortele.
Apie savo kūrybą, pasirinktas temas dailininkė pasakoja: „Lietuvos istorija mane domina jau senokai. Tik jaunystėje stigo laiko tokioms daugiafigūrėms kompozicijoms kurti. Tuomet nemažai laiko ir dėmesio reikalavo pedagoginis darbas, o svarbiausia – vaikų priežiūra ir ugdymas. Sudėtingesnio siužeto kūrinius ėmiausi atlikti dukroms, Birutei ir Karolinai, pradėjus eiti savarankiškais gyvenimo keliais. Nuo tada laiko atsirado daugiau. Pradėjau kurti paveikslų ciklą Lietuvos istorijos tema. Man patinka kurti tokius kūrinius, į kuriuos tenka įdėti nemažai pastangų ir laiko. O kadangi Lietuvos istorija yra labai įdomi ir turtinga įvairiausių įvykių bei didingų istorinių asmenybių, tai siužetų kompozicijoms ieškoti nereikėjo. Siužetai patys ateidavo pas mane, tik spėk juos užfiksuoti. Kitas dalykas – manęs nelabai domina lėkštos, lyg bereikšmės temos. Mane domina „sunkesni“, gilesni, dvasingesni siužetai. Beje, tapyti Lietuvos istoriją jaučiu neblėstantį poreikį ir matau didžiulę to prasmę. Tapyti Lietuvos žemę, valdovus, senuosius radinius ir su jais susijusius įvykius bei pergalingus mūšius, įprasminti tautinius simbolius ir ženklus – nepaprastas džiaugsmas ir kartu didelė atsakomybė. Daugiau negu dešimtmetį didžiausią kūrybinio laiko dalį skiriu didelio formato drobių Lietuvos istorijos tema tapybai. Kita vertus, imtis šio mūsų laikais ne itin populiaraus ir sudėtingo žanro mane skatina aktyvi pilietinė pozicija bei nuoširdus domėjimasis savo krašto praeitimi. Svarbus kūrybinės veiklos etapas – bendradarbiavimas su istoriku ir archeologu akad. prof. dr. Eugenijumi Jovaiša ir jo leidinių iliustravimas.
Kūryba yra didžiulė mano gyvenimo dalis. Kurdama aš būnu savimi. Todėl galima sakyti, kad tam tikra prasme aš kuriu sau. Kuriu todėl, kad negaliu nekurti. Be kūrybos man gyventi būtų daug nuobodžiau. Kūryboje matau gyvenimo prasmę. Kai sukaupiu paveikslų kolekciją, stengiuosi juos parodyti meno gerbėjams. O meno gerbėjai atsidėkoja dėkingais žvilgsniais, šiltais žodžiais apie mano kūrinius, gėlėmis ir nuoširdžiais palinkėjimais. Tai suteikia stiprybės ir įkvepia kurti toliau…“
Apie autorę
1982 m. baigusi Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijusi dailės mokytojos specialybę L. Tubelytė-Kriukelienė su pedagoginiu ir kūrybiniu darbu nesiskiria iki šiol. Pedagoginio darbo metai prasidėjo Zarasų rajone, Dusetų K. Būgos vidurinėje mokykloje. Vėliau dailės mokytoja dirbo Zarasų meno mokykloje. Nuo 1996 m. Utenos kolegijoje dėsto dailės dalykus.
Visą savo laisvalaikį skiria kūrybiniams ieškojimams: molbertinei ir sieninei tapybai, grafikai, erdvinėms kompozicijoms, tęstinėms dailės studijoms, organizuoja parodas, dalyvauja pleneruose. Savo kūrybą yra pristačiusi daugelyje grupinių dailės parodų įvairiuose Lietuvos muziejuose ir galerijose bei surengusi per 30 autorinių kūrybos darbų parodų.
Dailininkė randa laiko abstrakcijų, portretų, figūrinių kompozicijų tapybai. Pasak jos, po sudėtingo istorine tematika atlikto darbo abstrakcijų ar portretų tapyba yra tikrų tikriausias poilsis ir spalvų muzika“.
„Džiaugiuosi, kad meilę Lietuvai ir Gyvenimui galiu išreikšti spalvų potėpiais drobėje ir dalintis tuo jausmu su žmonėmis“, – sako kūrėja.