Prieš keletą mėnesių džiaugėmės pažintimi su Merkinės jaunimo etnokultūros klubu „Kukumbalis“, kurio veikla prisideda prie jaunųjų merkiniškių bendruomeniškumo ir pagarbos savo krašto tradicijoms ugdymo. Vienos seniausių Lietuvos gyvenviečių, atlikusios svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje, XIV a. buvusios vienu svarbiausių Rytų Europos miestų, 657-asis gimtadienis, kuris buvo švenčiamas šių metų rugpjūtį, tapo dar viena proga prisiminti šį kiekvieno Lietuvos mylėtojo dėmesio vertą miestelį.
Kad ir koks gražus Merkinės kraštovaizdis, kad ir kokie įdomūs jos lankytini objektai, šįkart daugiausia dėmesio skyrėme miestelio bendruomenei ir kultūriniam merkiniškių gyvenimui, kurį šiemet dar labiau praturtino projektas „Merkinė – mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2016 m.“ Apie tai, kuo gyvena šio Dzūkijos krašto žmonės, ko Merkinėje vis dar trūksta, kokios pagrindinės bendruomenės, kaip organizacijos, veiklos kryptys ir kokių sunkumų kyla jai vadovaujant, kalbamės su Merkinės miestelio bendruomenės pirmininku Arūnu Glavicku.
Imtis bendruomenės pirmininko pareigų prieš dvejus metus A. Glavickas nusprendė raginamas kitų narių ir jausdamas pareigą savo kraštui: „Gimiau ir augau Merkinėje, būdamas 18-metis išvažiavau studijuoti į Vilnių, o po 18 metų su šeima sugrįžau atgal. Bendruomeninės veiklos ėmiausi, nes, kaip aš sakau, „tauta pareikalavo“. Man pasirodė, kad taip reikia“, – be užuolankų pasakoja pašnekovas, su žmona Merkinėje vystantis verslą.
A. Glavickas teigia, kad turi savitą bendruomenės suvokimą (kuris ne visiems patinka) ir stengiasi juo vadovautis organizuodamas bendruomenės veiklą: „Man iš principo nepriimtinas bendruomenės veiklos organizavimo modelis, kuris peršamas pastaruosius kelerius metus. Tai yra visi projektai, kad ir kokius rašytum, yra susiję su darbo vietų steigimu. Man, kaip verslininkui, tai atrodo neteisinga. Tarkime, aš, būdamas bendruomenės pirmininku, galiu gauti finansavimą, nieko neinvestuodamas įkurti verslą ir turėti pelną. O darydamas tą patį kaip verslininkas turiu daug investuoti, daug stengtis, nežinodamas, ar iš to uždirbsiu. Todėl aš to ir nedarau.“ Pasak pašnekovo, Merkinės miestelio bendruomenės, kaip organizacijos, veikla yra susijusi tik su sportu, kultūra ir visuomenės švietimu.
Pašnekovas atviras: bendruomenei trūksta žmonių įsitraukimo ir organizuotumo. Jo manymu, tokiam miesteliui kaip Merkinė, turinčiam apie pusantro tūkstančio gyventojų, reikalinga ne viena, o bent penkios bendruomenės, kurios vienytų panašių interesų ir poreikių turinčius žmones: pvz., sportininkų, medžiotojų, kultūrininkų, teritorinė bendruomenė ir kt. Vienas puikus tokių bendruomenių pavyzdys – Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“, kuriam jau 16 metų vadovauja du etnokultūros entuziastai, mokytojai Rita ir Vytautas Černiauskai.
Kaip minėta prieš tai, Merkinė yra viena iš dešimties šių metų mažųjų kultūros sostinių. Tad bendruomenei veiklos organizuojant renginius – dar daugiau, nei įprasta. Pasak A. Glavicko, organizuoti renginiai vyko sėkmingai, žmonių susirinkdavo daug daugiau nei ankstesniais metais. „Bet man visada norisi daugiau“, – priduria pašnekovas ir stebisi, kad yra žmonių, kuriems vis tiek atrodo, jog Merkinėje nieko nevyksta.
Merkinės miestelio bendruomenės, muziejaus, kultūros centro, mokyklų, seniūnijos ir Dzūkijos nacionalinio parko atstovai, suvieniję jėgas, mažosios kultūros sostinės vardą stengėsi pateisinti kviesdami merkiniškius ir miestelio svečius į parodas, Juozapaičių šeimos, Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“, grupės „E.G.O.“, atlikėjų Anatolijaus Oleiniko, Karolinos Rastenytės, senosios muzikos grupės „Ambera“ ir kitų muzikos kolektyvų koncertus, tradicinių švenčių minėjimus, viduramžių šokių ir sporto renginius, tapybos plenerą, Vaikų ir jaunimo teatro festivalį, Regioninį vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių festivalį ir kt.
Rugpjūčio 20–21 dieną Merkinė visus pakvietė į svarbiausią metų renginį – miestelio šventę „Vienaragio slėnis“ ir Šv. Roko atlaidus. Šiomis dienomis vyko ir futbolo turnyras, ir amatininkų mugė, ir įvairūs koncertai, tarp kurių – žymios kauniečių roko grupės „Thundertale“ koncertinė programa ir kt. Kartu tai buvo ir baigiamasis projekto „Merkinė – mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2016 m.“ renginys.
Merkinės bendruomenės pirmininko nuomone, „Mažosios kultūros sostinės“ projektas turėtų būti remiamas ne vieno žmogaus, o valstybiniu mastu, kaip kad „Lietuvos kultūros sostinės“ projektas. „Tada būtų galima padaryti daug daugiau ir nereikėtų ieškoti ir prašyti paramos. Tereiktų pasižiūrėti, ką ir kiek už atitinkamą sumą galima padaryti, viską susidėlioti ir atlikti. O dabar vargstame sėdėdami ir dalydami kelis tūkstančius eurų į 10 renginių. Kiti miesteliai galbūt turėjo vieną kitą mecenatą. Merkinėje, be lentpjūvių ir grybininkų, nėra jokio verslo“, – didžiausius sunkumus, kilusius įgyvendinant „Merkinės – mažosios kultūros sostinės 2016 m.“ projektą, įvardija A. Glavickas.
Pašnekovo teigimu, Merkinėje kultūrinis gyvenimas yra gana aktyvus ne tik šiemet, tačiau ne visi renginiai yra pakankamai afišuojami, dalis jų organizuojama atskirose žmonių grupėse. „Iš tiesų Merkinė yra kultūrininkų miestelis. Ruošdamiesi „Merkinės – mažosios kultūros sostinės 2016 m.“ projektui, suskaičiavome, kad Merkinėje ir taip kasmet vyksta per 40 renginių. Tereikia pakelti kai kurių renginių kokybę, ir viskas būtų labai gerai“, – mano bendruomenės pirmininkas.
Merkinėje nestinga ne tik įvairių renginių, bet ir menininkų, pavyzdžiui, keramikų. Netgi yra įkurtas Juodosios keramikos centras. „Čia yra ir daugiau įvairių įdomybių, trūksta tik infrastruktūros ir aiškiai išreikšto kvietimo verslininkams investuoti“, – teigia pašnekovas.
A. Glavickas apgailestauja, kad jo miestelis neišnaudoja didžiulio potencialo turizmo srityje. „Merkinė yra labai lankomas miestelis, neturintis jokios turizmo infrastruktūros. Jeigu ją turėtume, būtume kaip Druskininkai, Birštonas ar kt., – neabejoja pašnekovas ir įvardija keletą svarbiausių šios vietovės ypatybių: – Visi keliai veda į Merkinę – iš Vilniaus, Kauno, Lenkijos ir Baltarusijos. Esame šių kelių kryžkelėje. Merkinė – vienas iš keturių karališkų Lietuvos miestų. Ir kartu vienas iš seniausių. Gyvename šalia vaizdingos Nemuno ir Merkio upių santakos. Turime kelis muziejus, Dzūkijos nacionalinį parką. „Nacionalinės ekspedicijos Nemunu per Lietuvą“ dalyviai šiemet užsuko į Merkinę ir per keturias valandas, pasidaliję į dvi dalis, nesuspėjo visko apeiti, sužinoti – čia tikrai yra ką pamatyti.“
Pašnekovo manymu, būtų galima puikiai išnaudoti tai, kad visai čia pat, Česukų kaime, yra svarbus traukos objektas – nevienareikšmiškai vertinama Merkinės piramidė, apie kurią žinia sklinda net už Lietuvos ribų ir kurią per metus aplanko apie 50 tūkst. žmonių. „O mes, būdami kitoje Merkio pusėje, nieko nedarome, kad šie piramidę aplankę keliautojai galėtų patogiai tęsti pažintį su Merkinės kraštu. Jeigu būtų mano valia, tuoj pat atsirastų tiltelis per Merkį, – nuomonę išsako A. Glavickas. – Taip pat čia trūksta asfaltuotų gatvių, dviračių, pėsčiųjų takų, reikia didelių investicijų. Merkinėje neturime nė vienos maitinimo įstaigos. Verslininkai čia neinvestuos tol, kol nematys iš to naudos. Paprastai tariant, trūksta verslo ir valdžios bendradarbiavimo.“
Paklaustas, ko jam pačiam labiausiai trūksta Merkinėje, po ilgesnės pauzės pašnekovas atsako: „Merkinėje man yra gerai. Trūksta tik žmonių. Kas trečio mano kaimyno, kurie čia gyveno, kai dar augau, dabar nebėra. Nesurenkame komandos nuvažiuoti pažaisti futbolo. O prieš maždaug 15 metų buvome rajono čempionai. Mano karta – dabartiniai keturiasdešimtmečiai – kaip paskutiniai mohikanai blaškomės po Merkinę ir nežinome, ką daryti.“
Vis dėlto A. Glavickas džiaugiasi, kad gimtajame krašte pavyksta sėkmingai vystyti verslą – jo su žmona atidarytą Merkinės sendaikčių krautuvę dažnai aplanko ne tik vietiniai, bet ir atvykėliai iš kitų Lietuvos vietovių.
Vienintelis sunkumas versle – rasti darbininkų. Nors A. Glavickas teigia esantis pasirengęs mokėti nemažą algą, per pusantrų metų taip ir neatsiranda tinkamų darbuotojų. Taip pat nelengva prikviesti žmones prekiauti miestelio gimtadienio šventės mugėje. „Siūlau žmonėms prekiauti miestelio šventėje, kuo tik jie nori. Atvažiuoja prekeivių iš Žemaitijos, Aukštaitijos, o merkiniškiai į šį siūlymą reaguoja vangiai“, – teigia pašnekovas.
Sendaikčių krautuvėje Arūnas ir Elena Glavickai Merkinės žmonėms stengiasi organizuoti įvairius susitikimus su žinomais meno atstovais ir džiaugiasi, kad šie sulaukia nemenko merkiniškių susidomėjimo. „Neseniai vyko Poezijos, muzikos ir teatrinio humoro popietė su aktore Olita Dautartaite ir chorų dirigentu Algiu Zaboru“, – pasakoja į susitikimą šiuos du kultūros atstovus pakvietęs pašnekovas. Tai ne pirmas toks renginys. Čia lankėsi ir savo tapybos darbus, naująją knygą pristatė žurnalistė, rašytoja ir dailininkė Ligita Juknevičiūtė, koncertavo pianistas Arvydas Karaška, atlikėjas Aleksandras Makejevas.
Sendaikčių krautuvė yra tapusi savotiška kultūrine laisvalaikio erdve, kur žmonės gali užeiti ne tik apsipirkti, bet ir susitikti su meno žmonėmis, išgerti kavos, nemokamai skaityti knygas, klausytis mėgstamų įrašų ir kt.
Belieka tikėtis, kad ilgainiui daugiau verslininkų įžvelgs didelį Merkinės miestelio potencialą kultūros bei turizmo srityse ir bendromis valdžios ir verslo pastangomis ši vietovė taps dar patrauklesnė ne tik jos gyventojams, bet ir svečiams.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš bendruomenės archyvo
