Viena gražiausių iki šiol išlikusių Joninių šventės tradicijų – iš žydinčių žolynų pinami vainikai, kuriais merginos ne tik puošiasi, bet ir buriasi. Joninių išvakarėse žinomas floristas Modestas Vasiliauskas sukūrė modernią vainiko interpretaciją – vietoje įprastų lauko gėlių ir simbolinio vainiko floristas modelio šukuoseną išpuošė bulvių žiedais.
Į bulvių žiedus retas atkreipia dėmesį, o ką jau kalbėti apie jų meninę vertę. Vis dėlto Joninių išvakarėse viename lietuviškų patiekalų restorano Kaune skverelyje įgyvendinta netradicinė idėja sulaukė nemažai dėmesio. „Simboliška, bet bulvė yra daugelio mūsų nacionalinių patiekalų pagrindas, tad manome, jog ekscentriškas ir kūrybiškas bulvės pagerbimas per Jonines – gamtos šventę – turi glaudžių sąsajų“, – teigė restoranų tinklo atstovė Jolanta Kubolienė. Tautinį kultūros paveldą puoselėjantis restoranas siekia išlaikyti senąsias tradicijas, tačiau demonstruoja, kad tradicijos puikiai dera su netikėtais sprendimais. Visą savaitgalį lankytojai galės ieškoti paparčio žiedo, tik kiek kitu būdu: ne žolynuose, o dalijamuose sausainėliuose.
Bulvės atkeliavo dėl žiedų grožio
Ne vieną rekordinę augalų kompoziciją sukūręs floristas pasakoja, kad mintis „įdarbinti“ bulvių žiedus kilo netikėtai, pastebėjus, jog pamerkti bulvių žiedai gali išsilaikyti gana ilgai, o floristikoje šie smulkūs balti žiedeliai yra nepelnytai nuvertinti. „Bulvės į Europą buvo atvežtos ne dėl vaisių, o jų žiedų, ilgą laiką jos buvo auginamos kaip dekoratyviniai augalai. XVII–XVIII amžiuose Vakarų Europos moterys puošdavosi bulvių žiedais, kurdavo iš jų žiedų puokščių kompozicijas. Balti žiedai puikiai tinka ne tik Joninių, bet ir vestuvių šukuosenoms bei kompozicijoms“, – pasakojo idėjos autorius M. Vasiliauskas. Rekordinei šukuosenai sukurti buvo panaudoti ankstyvųjų bulvių žiedai. Iš viso į plaukus įpinti net 2000 žiedų.
Burdavosi iš vainikų
Etnologė Jūratė Bytautė atviravo, jog neteko girdėti apie bulvių žiedus tradiciniuose vainikuose, nes tai gana jaunos kultūros augalas. „Kadangi Rasų šventės, kuri dar vadinama Kupolinėmis arba Krešėmis, esmė yra gamtos perėjimas iš žydėjimo į vaisių brandinimą, šią dieną stengiamasi kuo glaudžiau su gamta pabendrauti per vandenį, ugnį ir žolynus. Renkamos vaistažolės (nes manoma, kad šiuo laiku jos turi didžiausią veiksmingumą), merginos pinasi pievos gėlių, o vaikinams – ąžuolo lapų vainikus. Ir Joninių išvakarėse nusipindavo tikrai ne vieną: vienais puošdavosi, kitus – mėtydavo ar leisdavo į vandenį“, – pasakoja etnologė.
Pasak J. Bytautės, vainikas taip pat turi svarbią simbolinę prasmę – su jais jaunos merginos atlikdavo įvairiausius burtus ir ritualus. „Iš to, kaip vainikas upe plaukdavo, mergina spręsdavo apie savo likimą, kada jai pavyks ištekėti. Kartais leisdavo ir du vainikus: jeigu jie beplaukdami susitikdavo, tai buvo galima tikėtis santuokos. Būdavo, kad vaikinai plaukdavo ir gaudydavo patinkančios merginos vainiką, o už parneštą mergina apdovanodavo bučiniu, – apie šventės tradicijas pasakojo etnologė. – Taip pat Joninių šventės teritorijoje būdavo pastatomas ir papuošiamas šakotas medis, dar vadinamas Kupole. Merginos atsitraukusios nuo medžio per 9 žingsnius, nugara per galvą mesdavo vainiką. Jei užkibdavo ant šakos iškart – reikšdavo, kad ištekės tais pačiais metais. Jei po kelių bandymų – tai tiek metų ir reikės laukti santuokos. Jei visai nesisekdavo, tai pranašauta likti senmerge.“
Etnologė kiekvienas Jonines pataria švęsti gamtoje: išsimaudyti, susirinkti kupolę (vaistažolių puokštę), nusipinti vainiką, užsidegti laužą ir pašokinėti per ugnį. „Trumpiausią naktį būtina pajusti, kad mes esame gamtos dalis, kad nesame vien gamtos vartotojai. Ji veikia mus, o mes ją. Tarp mūsų turėtų būti vienybė“, – linkėjo etnologė.