Naktį prie jos palapinės medžiojo liūtai, visai šalia žolę rupšnojo zebrai, o kartą automobilį vijosi dramblys. Tokių įspūdžių iš Tanzanijos parsivežė Klaipėdos universiteto (KU) doktorantė Vita Gardauskė. Tačiau į šią Rytų Afrikos šalį ji vyko ne nuotykių ieškoti. 2025 m. lapkričio–2026 m. sausio mėnesiais mokslinės stažuotės metu ji tyrinėjo, kaip Tanzanijoje valdomos sausumos ir jūrinės saugomos teritorijos.
V. Gardauskė – KU Jūros tyrimų instituto fizinės geografijos doktorantė. Jos mokslinių tyrimų tema – kaip plėsti saugomas teritorijas, išsaugant biologinę įvairovę. Stažuotė vyko bendradarbiaujant su Dar es Salamo universitetu pagal studentų mainų programą „Erasmus+“.
Tanzanijoje doktorantė pamatė dvi skirtingas gamtosaugos puses: tvarkingus ir griežtai prižiūrimus nacionalinius parkus bei gerokai daugiau iššūkių patiriančias saugomas jūrines teritorijas. Apie mokslinius atradimus, susitikimus su laukiniais gyvūnais ir galimybę, kuri atrodė neįtikėtina, – pokalbis su V. Gardauske.
Naktį prie jūsų palapinės medžiojo liūtai, ją buvo apsupę zebrai, o automobilį vijosi dramblys. Kuris nuotykis įsiminė labiausiai?
Jaučiausi tarsi patekusi į dokumentinį filmą. Niekada nemaniau, kad galėsiu taip arti stebėti laisvą ir nesurežisuotą laukinių gyvūnų gyvenimą.
Vieną naktį girdėjau, kaip netoliese liūtai medžioja ir doroja grobį. Ryte, išėjusi iš palapinės, pamačiau liūtą vos už kelių šimtų metrų. Kitą naktį palapines apsupo zebrai – užmigau klausydamasi, kaip jie visai šalia rupšnoja žolę. Kartą mūsų automobilį vijosi didžiulis dramblys, o ant džipo buvo užšokęs gepardas. Patyrėme begalę nuotykių.
Ar tokiomis sąlygomis pavyko laikytis suplanuoto stažuotės maršruto?
Tanzanija yra didžiulė, todėl kelionės tarp skirtingų vietovių buvo ilgos ir varginančios. Gedę automobiliai, sprogusios padangos ir kitos nenumatytos aplinkybės neleido pasiekti kelių atokiausių parkų. Tačiau ir aplankytos teritorijos suteikė daug vertingos medžiagos.
Ši kelionė išmokė lankstumo. Ne visada viskas vyksta pagal planą, todėl tenka greitai prisitaikyti ir ieškoti kitų būdų pasiekti savo tikslą.
Vis dėlto į Tanzaniją vykote ne ieškoti nuotykių. Kodėl moksliniam tyrimui pasirinkote būtent šią šalį?
Tanzanija mokslinėje literatūroje dažnai pristatoma kaip pavyzdinė valstybė, sukūrusi labai platų saugomų teritorijų tinklą. Man buvo svarbu ne tik apie jį paskaityti, bet ir pačiai pamatyti, kaip ši sistema veikia.
Vis kildavo klausimas: kaip Tanzanijai pavyko sukurti tokį saugomų teritorijų tinklą? Norėjau išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia jo plėtrą, kaip pasiskirsto institucijų atsakomybės, su kokiais iššūkiais susiduria klimato kaitos sąlygomis ir kaip su tuo tvarkosi.
Kas labiausiai įsiminė Tanzanijos nacionaliniuose parkuose?
Parkai nustebino švara, griežta priežiūra, taisyklių laikymusi ir labiausiai, žinoma, neįtikėtina laukinių gyvūnų gausa. Lankėmės Serengečio, Manjaros ir Tarangirės nacionaliniuose parkuose, Ngorongoro saugomoje teritorijoje bei kitose vietovėse.
Bendravau su parkų darbuotojais ir gidais, domėjausi teritorijų valdymu bei lankytojų elgesio kontrole. Taisyklės labai griežtos: negalima išlipti iš automobilio, kišti rankų pro langus ar nuklysti nuo nustatytų kelių. Buvo įdomu stebėti, kaip tokia kontrolė veikia praktiškai.
Jūrinėse saugomose teritorijose pamatėte kiek kitokią situaciją?
Jeigu sausumos saugomos teritorijos nustebino gerąja prasme, jūrinė dalis labiau liūdino, nes čia pamačiau daugiausiai problemų. Ypač susijusių su intensyviu turizmu ir jo poveikiu aplinkai. Pavyzdžiui, šimtai laivelių ir katerių persekioja keletą delfinų. Arba turistai gražiausiose vietose traukia iš dugno viską iš eilės dėl nuotraukų socialiniams tinklams. Rezultatas – dugnas nuklotas fotosesijos neišgyvenusiomis jūros žvaigždėmis. Vietos universitetas ir tyrėjai skiria daug dėmesio bendruomenės švietimui, tačiau pokyčiams reikia laiko.
Tai buvo skaudi, tačiau labai vertinga patirtis. Ji leido pamatyti ne tik geruosius pavyzdžius, bet ir geriau suprasti iššūkius, su kuriais susiduria vandenynai ir saugomos jūrinės teritorijos.
Kaip Tanzanijoje įgytą patirtį panaudosite savo moksliniam darbui?
Stažuotėje įgyta patirtis bus naudinga kaip gerasis pavyzdys, leidžiantis geriau suprasti, kaip kūrėsi vienas didžiausių saugomų teritorijų tinklų pasaulyje, kaip buvo ieškoma sutarimų su vietos bendruomenėmis ir kokie sprendimai taikomi siekiant švelninti klimato kaitos padarinius.
Kartu tikrai į disertaciją įtrauksiu ir probleminių pavyzdžių. Kartais būtent kontrastai leidžia aiškiausiai pamatyti, kodėl vienose vietose saugomų teritorijų tinklas veikia sėkmingai, o kitose susiduriama su sunkumais.
Labai įsiminė skirtumas tarp jūrinės teritorijos, kuri saugoma „ant popieriaus“, ir griežtai saugomos sausumos teritorijos. Nors gamtinės sąlygos panašios, jų būklė skiriasi kaip diena ir naktis.
Dar kartą keliu sau klausimą, ar ne per dažnai visas problemas nurašome vien klimato kaitai. Parsivežiau daug naudingų įžvalgų ir idėjų, kurios gali būti aktualios ir Baltijos jūroje.
Kaip apskritai atsirado galimybė išvykti į Tanzaniją?
Apie ją sužinojau iš KU Tarptautinių ryšių tarnybos elektroninio laiško. Užpildžiau paraišką nelabai tikėdama, kad pateksiu. Net gavusi patvirtinimą dar ilgai netikėjau, kad iš tikrųjų važiuosiu – viskas skambėjo per gerai, kad būtų tiesa. Šeimai ir draugams pasakiau tik likus maždaug mėnesiui iki išvykimo ir net tada pridurdavau: „Gali būti, kad važiuosiu.“
Pasiruošimas pasirodė paprastesnis, nei tikėjausi. KU Tarptautinių ryšių tarnyba padėjo susisiekti su Dar es Salamo universiteto atstovais ir pasirūpinti dokumentais. Atvykusi pristačiau savo tyrimo kryptį, planus bei lūkesčius, o universiteto atstovai padėjo sudaryti veiklos planą ir suteikė naudingų kontaktų.
Ką ši stažuotė jums davė kaip tyrėjai ir kaip žmogui?
Įgyvendinau svajones, kurių pati dar nebuvau spėjusi aiškiai susiformuluoti. Kelionė padėjo geriau suprasti saugomų teritorijų valdymą ir savo akimis pamatyti, kaip teorija atrodo praktiškai. Tai buvo labai stipri profesinė ir asmeninė patirtis.
Klaipėdos universitetas man yra daugiau nei mokymosi įstaiga. Nuo bakalauro studijų iki doktorantūros universitetas suteikė daugybę galimybių, o aš visada jaučiau bendruomenės palaikymą. Tokios patirtys ne visada įrašomos į diplomo priedėlius, bet jos formuoja žmogų ir specialistą.
Todėl kitus studentus bei doktorantus raginčiau nepraleisti galimybių – net jeigu iš pradžių jos skamba per gerai, kad būtų tiesa.
