„Gerų specialistų, mokytojų reikia čia. Dauguma linkę pabėgti, kur geresnės galimybės, bet, manau, jei esi savo srities profesionalas ir myli savo darbą, gali rasti prasmę ir Lietuvoje“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos studentė Austėja Cikanavičiūtė, mokytojo darbą išbandžiusi Švedijoje ir Belgijoje, kur atliko „Erasmus+“ praktiką.
Svarbiausia – vaiko poreikiai
Pradinio ugdymo pedagogiką su ankstyvuoju anglų kalbos mokymu studijuojanti Austėja pirmąją praktiką atliko gimtojo Alytaus mokykloje. „Norėjau pasižiūrėti, ar ši profesija tikrai mano, apšilti kojas, o tada supratau, jog noriu kažko įdomiau, kad galėčiau save išstumti iš komforto zonos“, – pasakojo ketvirtakursė, pagal studijų programą turinti atlikti praktiką kiekvienais metais.
Antrajai praktikai mergina pasirinko tarptautinio bakalaureato mokyklą nedideliame Švedijos kurortiniame miestelyje Karlskrunoje, ten praleido du mėnesius asistuodama bei mokydama vaikus. Kaip teigia mergina, vienas didžiausių įvertinimų buvo, kad jai, būnant antrakursei, visai savaitei buvo patikėta visa klasė ir jos ugdymas. „Jaučiausi tikra mokytoja, – šypsosi Austėja. – Ugdymas vyko anglų kalba, nors buvo nedrąsu, bet iššūkis malonus. Nors iš pradžių abejojau, kad galiu mokyti anglų kalba, po dviejų ten praleistų mėnesių dingo visa baimė ir dabar drąsiai bei laisvai galiu kalbėti angliškai.“
Didžiausią įspūdį Austėjai paliko skandinaviškas požiūris į ugdymą: vaikas visuomet yra pirmoje vietoje. „Ne mokytoja, ne mokykla, o vaiko poreikiai. Kokia yra vaiko emocinė savijauta, kaip jis klasėje yra priimtas ar suprastas, pats įtraukusis ugdymas Švedijoje yra visai kitaip suprantamas nei Lietuvoje. Vaikai, turintys specialiųjų poreikių, nėra išskiriami, jie integruojami į bendrą klasės veiklą“, – mergina pasakoja kelias savaites net nepastebėjusi, ar klasėje yra mokinių, turinčių specialiųjų poreikių.
„Ten manoma, kad tik fizinę negalią turintys vaikai turi gauti išskirtinę pagalbą, ir jiems skiriamas asistentas. Su vaikais, kurie turi autizmo spektro ar kitų sutrikimų, specialistas dirba specialiai jiems skirtu metu, bet tokio viešumo, koks yra pas mus, ten nėra. Mane tai sužavėjo“, – dalinasi patirtimi VDU studentė.
Kitas aspektas, sužavėjęs Austėją, – laisvė ugdymo procese. „Vaikas pirmiausia yra tyrinėtojas, jam sudaromos galimybės pačiam tyrinėti ir atrasti, tačiau mokytojas ne tiesiog jį paleidžia būti, o moderuoja, nukreipia, duoda užduočių. Tėvai yra perspėjami, kad vaikas bus išsipurvinęs, nes jeigu jam įdomu kasti urvą, jam duodamas kastuvas ir jis kasa, aiškinasi, kodėl griūva, kur geriau kasti. Žinoma, yra ugdymo programa, kurios reikia laikytis, kad vaikai išlaikytų valstybinius egzaminus, tačiau mokytojas yra lankstus ją sudėlioti pagal vaikų poreikius“, – pasakoja mergina.
Po praktikos – darbo pasiūlymas
Visai kitokią patirtį Austėja gavo kitą praktiką atlikdama Briuselio Europos mokykloje, kurioje mokosi vaikai iš įvairių pasaulio valstybių. Nors studentė mokė lietuvių vaikus, jai buvo leista stebėti visos mokyklos darbą. Šįkart Austėjai taip pat buvo patikėta kelias savaites mokyti savarankiškai, nes reikėjo pavaduoti susirgusią mokytoją.
Trys tūkstančiai vaikų ir dvylika skirtingų šalių po vienu stogu – merginai iki šiol sunku suvokti, kaip suvaldyti tokio dydžio struktūrą. „Pavyzdžiui, pietų metas, valgykla kaip skruzdėlynas, atrodo, verda viskas, ir kaip nepamesti savo klasės vaikų“, – stebisi Austėja. Pamokos baigdavosi 15 valandą, o vaikų pasiimti atvažiuodavo automobiliai su apsauga, autobusai – merginai buvo įdomu stebėti kiek kitokį gyvenimą, tačiau ir pačiai kiekvieną rytą tekdavo praeiti pro apsaugos postą.
„Tai buvo visai kitokia patirtis. Švedijoje susipažinau su kitokiais ugdymo metodais, o čia teko patirti, kaip organizuojama didelės ir sėkmingos mokyklos tvarka“, – vis dėlto studentė rinktųsi sugrįžti į Švediją, o ne į technokratinį Briuselį.
„Karlskruna labai jaukus ir saugus miestelis – galima visą apeiti pėsčiomis. Praėjusią vasarą buvau sugrįžusi į jį atostogų kartu su sese. Žmonės čia taip pat labai mieli ir geranoriški“, – Skandinavija Austėjai nėra svetimas kraštas, nes vaikystėje Švedijoje ji gyveno su visa šeima.
Nors tiek Švedijoje, tiek Briuselyje mentoriai studentei siūlė pasilikti dirbti, mergina savo svajonių darbą norėtų tęsti Lietuvoje: „Švedijoje iškart paklausė, ar nenorėčiau likti ten mokyti, bet aš tuo metu buvau antrakursė ir pagalvojau, jog pirmiausia reikėtų baigti studijas. Briuselyje mentorius taip pat skatino pabaigus mokslus siekti posto Europos mokykloje, tačiau miestas per tuos porą mėnesių nepavergė mano širdies, o ir sutartis pasirašoma ne vieniems metams.“
Išpildė seną svajonę
Meilę pedagogo profesijai Austėjai įskiepijo pradinių klasių mokytoja. Vis dėlto svajonę temdė skeptiškas aplinkos požiūris į mokytojus – tiek dėl atlyginimo, tiek dėl prestižo.
„Visuomet buvau gera mokinė ir pirmūnė, tad pabaigusi mokyklą galėjau stoti kone bet kur. Tuomet ir prisiminiau savo seną svajonę ir įstojau į VDU. Net nežinau, ar dabar galėčiau studijuoti ką nors kito, nes atrodo, kad savo studijose tiesiog nardau, gyvenu jomis“, – savo pasirinkimu džiaugiasi Austėja.
Vyriausia sesė šeimoje visuomet prisimena save vaikų apsuptyje. „Manau, vaikai mane tiesiog pajaučia. Man patinka su jais pasikalbėti, kiekvienas turi savo įžvalgų, savo nuomonę ir patirtį“, – Austėja taip atsiliepia apie pačius mažiausius, kuriuos sutinka šiuo metu dirbdama auklėtoja darželyje.
„Bijau perdegimo, kad nenorėsiu nei mokyklos, nei vaikų, bet kol kas tikrai matau save tik šioje srityje“, – Austėja užtikrinta, kad savo karjerą tęs Lietuvoje, o gal net ir įkurs savo mokyklą.