Lietuvoje vis garsiau kalbant apie augantį mokytojų trūkumą ir ieškant būdų, kaip į mokyklas pritraukti naujų pedagogų, ne mažiau svarbus klausimas – kas padeda išlaikyti tuos, kurie šią profesiją jau pasirinko. Svarbu, kad mokytojai jaustų savo darbo prasmę, bendruomenės palaikymą ir žinotų, jog jų kasdienės pastangos yra matomos. Būtent todėl vienoje Vilniaus mokyklų kasmet pagerbiami pedagogai, kurių darbas paliko ryškiausią pėdsaką mokinių, tėvų ir kolegų gyvenime.
„Kai kalbame apie mokytojų trūkumą, dažniausiai ieškome būdų, kaip į mokyklas pritraukti naujų žmonių. Tačiau ne mažiau svarbu pasirūpinti tais, kurie šią profesiją jau pasirinko. Mokytojui labai svarbu jausti, kad jo darbas turi prasmę, jo pastangos yra matomos ir vertinamos. Nuoširdus bendruomenės įvertinimas nėra tik graži tradicija – jis primena, kad kiekvienas mokytojas kasdien prisideda prie kur kas didesnio tikslo nei vien žinių perdavimas. Jis augina žmogų“, – sako Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė.
Šiemet mokyklos bendruomenės įvertinti pedagogai – geografijos mokytojas Marius Štuikys, dizaino mokytoja Karolina Petraitytė, meno istorijos mokytoja Jurga Kisieliūtė ir mokytojo padėjėja Elena Genienė. Paklausti, kas juos motyvuoja kasdien sugrįžti į klasę, beveik vieningai kalbėjo ne apie profesijos iššūkius, o apie prasmę, santykį su mokiniais ir bendruomenės palaikymą.
Didžiausia motyvacija – matyti augančius vaikus
Nors mokytojo darbas dažnai siejamas su dideliu krūviu ir atsakomybe, šių metų bendruomenės įvertinti Vilniaus humanistinės mokyklos pedagogai sako, kad didžiausia motyvacija slypi kasdienėse akimirkose su mokiniais.
„Darbas mokykloje tikrai nenuobodus. Kiekviena diena skirtinga – su savais džiaugsmais ir rūpesčiais, naujomis diskusijomis, pokalbiais ir iššūkiais. Dirbdamas su mokiniais jaučiu be galo daug prasmės. Nuo tada, kai atėjau dirbti į mokyklą, nė minutei nesuabejojau savo sprendimu. Beveik kasdien nutinka kažkas, kas primena, kodėl esu čia – po pamokų pasiliekantys mokiniai, jų akademinis ar asmeninis progresas. Kartais būtent iš pažiūros maži dalykai tampa pačiais gražiausiais ir net gyvenimą keičiančiais momentais“, – sako M. Štuikys.
Panašiai kalba ir J. Kisieliūtė. Anot jos, mokykla – tai vieta, kur kasdien auga ne tik vaikai, bet ir patys mokytojai.
„Darbas su vaikais yra prasmingas ir įdomus, nes mokykloje kuriamas itin glaudus abipusis ryšys. Aš mokau juos dailės paslapčių, o jie mane – kantrybės, tolerancijos ir išminties. Vadinasi, kasdien augame kartu“, – sako pedagogė.
Pripažinimas – ne apie apdovanojimą, o apie bendruomenės palaikymą
Nors visi keturi pedagogai šiemet buvo įvertinti mokyklos bendruomenės, jie sutaria, kad didžiausią prasmę turi ne pats apdovanojimas, o žinojimas, jog jų kasdienis darbas yra matomas ir vertinamas.
„Labai dažnai mokytojo darbas lieka už uždarų durų – atrodo, kad niekas nemato valandų, praleistų kuriant naujus pamokų planus ar organizuojant renginius. Tačiau mokytojo darbe labai daug kūrybos. Geras mokytojas nuolat ieško naujų būdų, stebi tendencijas ir galvoja, kaip pasiekti skirtingus vaikus, o ne tik seka vadovėlį“, – sako K. Petraitytė.
Panašiai apie įvertinimą kalba ir E. Genienė.
„Man šis apdovanojimas yra supratimas, kad tylus ir kantrus darbas duoda rezultatų ir jog esu teisingame kelyje. Labai svarbu žinoti, kad mokyklos bendruomenė manimi pasitiki. Tai man yra didžiausias įvertinimas“, – sako mokytojo padėjėja.
Tuo metu J. Kisieliūtė įsitikinusi, kad būti pastebėtam ir įvertintam labai svarbu kiekvienam mokytojui. Tai patvirtinimas, kad tavo veikla yra prasminga ir reikalinga, o kartu – postūmis toliau augti, ieškoti naujų idėjų ir tobulėti.
Svarbiausias mokytojo palikimas
Paklausti, kokį pėdsaką labiausiai norėtų palikti mokinių gyvenime, pedagogai beveik nekalba apie pažymius ar akademinius pasiekimus. Kur kas svarbiau jiems padėti vaikams patikėti savimi, nebijoti klysti ir atrasti savo kelią.
„Norėčiau, kad mokiniai iš mano pamokų išeitų nebijodami klysti ir bandyti iš naujo. Labai dažnai leidžiu jiems patiems patirti ir nepuolu visko taisyti už juos. Svarbu, kad vaikai suprastų – kūrybiškumas yra visur, ne tik menų pamokose. Jei po mano pamokų jie patikės, kad gali kurti, projektuoti ir keisti juos supantį pasaulį, vadinasi, savo darbą atlikau“, – sako K. Petraitytė.
M. Štuikio teigimu, ne mažiau svarbu padėti jaunam žmogui atrasti savo kelią ir parodyti, kad mokykla yra vieta, kurioje jis bus išgirstas.
„Gyvenimas nėra vien apie pergales ir pralaimėjimus. Paaugliai šiandien patiria didelį spaudimą, todėl kartais geriausia, ką gali padaryti mokytojas – priimti juos rimtai, išklausyti ir suprasti“, – sako pedagogas.
